Dailė

Dar kartą paženklinti

Eglės Gandos Bogdanienės ir Jolantos Vazalinskienės paroda „Akademijos“ galerijoje

Elena Černiauskaitė

iliustracija
Eglė Ganda Bogdanienė. „Audinys“. 2008 m.

Paroda „Paženklinti 3“ – tai tęstinis bendras Eglės Gandos Bogdanienės ir Jolantos Vazalinskienės projektas, kurio metu lankytojas tapo ne tik pasyviu stebėtoju, bet ir akcijos dalyviu. Šįkart ne tik ekspozicijos atidarymo metu pažymėtas spalvingu veltinio ženklu, bet ir visą parodos veikimo laiką žiūrovas pats galėjo įsiamžinti Eglės austame „gyvenime“: užrašyti ar nupiešti ant audinio savo mintį, pastabą, palinkėjimą, kurį autorė įaudė į tam specialiai paliktus tuščius metmenis – kaip realiame kasdienybės rutinos ir šventės sūkuryje įsipina draugai, artimieji, pažįstami ar tiesiog praeiviai, taip ir spalvingame per gyvenimą sukauptų siūlų audinyje įsiterpia kitokie ataudai.

Bogdanienė ir Vazalinskienė jau ne vienus metus dirba kartu, išnaudodamos viena kitos menines specializacijas galutiniam tikslui – vienetiniam rūbui, kuris patrauklus ne tik kaip dėvimas drabužis, bet ir kaip meno objektas. Šis duetas – vienas ryškiausių kostiumo dizainerės ir unikalius audinius kuriančios tekstilininkės bendradarbiavimo pavyzdys Lietuvoje.

Šįkart vientisoje konceptualioje parodos ekspozicijoje menininkės įvardijo daugeliui pažįstamus, savotiška tradicija tapusius, miestietės (vilnietės) moters gyvenimo etapus (epizodus) nuo nekaltai balto gimimo ir krikšto iki pelenų pilkumo mirties, nuo šiltų asmeninių prisiminimų apie popietinės kavos kvapą ir poezijos skaitymus namuose iki įsivaizduojamų neramaus šiandienio gyvenimo paradoksų ar užliūliuojančių Baltijos jūros vizijų. Mano akį ypač patraukė miesčioniškai šmaikštus kilimėlis virš lovos naujajam turtuoliui „Linkiu pabusti kiekvieną rytą“, kuris apie gyvenimo trapumą prabyla liaudiškų ornamentų citatomis ir prie jo prikabintame tinkle barškančiomis kulkomis.

Ekspozicijos koncepciją pakartojo ir kompoziciją užbaigė straipsnio pradžioje minėtas „gyvenimo“ audinys. Senokai nematėme audžiančios Eglės, jau kuris laikas „užsikasusios“ vilnoje – badančios, kamšančios, veliančios. Todėl šis kūrinys įdomus ne tik savo idėja, bet ir sukūrimo istorija. Kadangi paroda baigėsi, leidžiu sau pacituoti Bogdanienės anotaciją šiam darbui: „Žinojau turinti begalę siūlų, pirktų taip ir neišaustiems gobelenams. Tad nusprendžiau juos suausti – susitvarkyti. Nežinojau, kas gausis, tiesiog intuityviai dėliojau spalvas. Ir tik kai išėmiau iš rietimo, paaiškėjo rezultatas. Tuomet supratau – kad ir kiek ilgai būčiau svarsčiusi prieš ausdama, spalvų išdėstymas būtų buvęs toks pat – pradedant balta ir baigiant violetine. Vietomis palikau tarpus, kad juos užpildytų draugai, kaip jie užpildo ir praturtina mano tikrąjį gyvenimą.“