Aloyzas Domeika (1927–2008)

2008 m. balandžio 6 d. po sunkios ir alinančios ligos mirė ilgametis Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, žymus Lietuvos dainininkas, tenoras Aloyzas Domeika (1927 01 23 – 2008 04 06).

Teatro gerbėjų atminty įsirėžė daugybė jo spalvingų ir meistriškai sukurtų vaidmenų, kuriuos jis padainavo Kauno scenoje per beveik trisdešimt penkerius darbo metus. A. Domeika – vienas tų menininkų, kurių kūryba paliko ryškų pėdsaką teatro istorijoje. Klausytojus žavėjo jo puikus, itin aukštas gražaus tembro balsas ir raiškus muzikalumas.

„Nepaprastai mėgau dainuoti, gal todėl ir visi mano vaidmenys man yra reikšmingi“, – sakė dainininkas viename savo interviu. Sėkmingas pirmasis A. Domeikos susitikimas su žiūrovais J. Kovnerio muzikinėje komedijoje „Akulina“ 1956 m. lėmė, kad jaunam dainininkui buvo patikėtos tenorų partijos visose tuo metu statomose operose: Nadiras G. Bizet operoje „Perlų žvejai“, Alfredas ir Hercogas G. Verdi operose „Traviata“ ir „Rigoletas“, Gabrielis G. Verdi operoje „Simonas Bokanegra“, Almaviva G. Rossini „Sevilijos kirpėjuje“, Rudolfas ir Pinkertonas G. Puccini operose „Bohema“ ir „Madam Baterflai“, Faustas to paties pavadinimo Ch. Gounod operoje. Dainininko vaidmenų interpretacija pasižymėjo jausmingumu ir tam tikru poetiškumu, o lyriškas balsas kai kuriuose vaidmenyse įgydavo dramatiškų spalvų. Platus ir įvairus operinis repertuaras leido plačiai atsiskleisti A. Domeikos talentui. Pasiekęs kūrybinę brandą, jis žavėjo teatro lankytojus sudėtinga Princo partija A. Dvoržako operoje „Undinė“, stebino charakterių kaita dainuodamas Popovičių M. Musorgskio „Soročincų mugėje“.

Kūrybinis A. Domeikos diapazonas buvo platus ir atitiko įvairialypį Kauno muzikinio teatro profilį. Jis sėkmingai kūrė vaidmenis ir operetėse. Šio žanro herojai dainininkui suteikė galimybę demonstruoti skambų tenorą, o įgimtas humoro jausmas praturtino jų paveikslus įvairiais komiškais, šaržuotais niuansais. Sukurti vaidmenys rodė, kad jis perėmė pagrindines operetės ypatybes – atlikimo lengvumą, žaismingumą, plastikos grakštumą, jo atliekami monologai ir dialogai, kai to reikalavo muzikinė dramaturgija, organiškai pereidavo į dainavimą, sudarydami meninę spektaklio vientisumą.

Solistas sukūrė ir komiškų, charakterinių personažų, kiekvienam rasdamas išskirtinių vokalo ir plastikos bruožų, tai Populeskus „Maricoje“, Don Pedras „Meile nežaidžiama“, baronas Cėta ir Rosiljonas „Linksmojoje našlėje“, Leopoldas „Silvoje“, Džimas vodevilyje „Kaip susigrąžinti vyrą“. Ypač žiūrovai mėgo jo Vano Pantiašvilį G. Kančeli muzikinėje komedijoje „Piršlės išdaigos“ ir Grafą Cedlau J. Strausso operetėje „Vienos kraujas“.

A. Domeika gimė Kaune, antras šešių vaikų šeimoje, kurioje muzika visados buvo labai svarbi. Siekti profesionalių muzikos mokslų skambaus balso jaunuolis išvyko į Vilnių, pirmuoju jo vokalo pedagogu buvo žinomas praeityje dainininkas Juozas Babravičius. Studijų metais A. Domeika dirbo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje. Jaunuolį išgirdo režisierė Regina Senkutė ir 1956 m. pakvietė į Kauno muzikinį teatrą, o čia jį šiltai sutiko dirigentas Juozas Indra ir režisierius Rostislavas Andrejevas.

Dainininko kūryba vien teatru neapsiribojo, jis vadovavo chorui, ansambliams, dramos būreliams, dirbo ir Filharmonijoje, koncertavo Vidurinėje Azijoje, Rusijoje. A. Domeika garsėjo pasirodymais drauge su dainininku Vytautu Blažiu, jų duetas buvo ypač populiarus, solistų balsais gėrėjosi klausytojai visuose Lietuvos kampeliuose.

A. Domeikos talento gerbėjai dažnai galėjo klausytis mėgstamo dainininko per radiją, solistas buvo kviestas ir į Vilniaus operos ir baleto teatrą, kur dainavo Alfredo ir Almavivos partijas.

Dainininko A. Domeikos kūryba išliks vienu svariausių indėlių teatro istorijoje. Jo mirtis yra skaudi netektis visiems jo talentą menantiems gerbėjams.

Kauno muzikinis teatras