Pro užmaršties vartus į Vokietiją

Onutė Narbutaitė

Dalykai esti pačių įvairiausių formų. Ovalas, trikampis, trapecija. Duetas, trio, kvartetas. Balsas, medis, metalas. Gelmė, paviršius, tembras... Bene vienintelis menas, vienaip ar kitaip gebantis tą begalinę pasaulyje egzistuojančią įvairovę koncentruotai sujungti į organišką konstrukciją, – tai muzika. Ant ūkanoto užmaršties vartų slenksčio, tarytum tarp kitko, ji paslaptingai nusišypso, ir mes, trapaus jos grožio nuginkluoti, be menkiausio pasipriešinimo leidžiamės jos pavergiami.

Kai kas ten tą ramų vakarą (balandžio 4-ąją Kompozitorių sąjungoje) buvo išties puiku. Tai tyla. Tokia, kokios jau senokai neteko girdėti. Visi skambėję kūriniai šia prasme buvo „įkūnyti“ tiesiog be priekaištų. Tąkart susimąsčiau – kaip nuostabu išgirsti pauzę be jokio pašalinio garso! Pauzę, kurios netrikdo miesto šurmulys už lango, kurios nedrumsčia nė čia pat susirinkusiųjų šnabždesiai.

Antrasis Onutės Narbutaitės styginių kvartetas „Atverk užmaršties vartus“ (1980), regis, tikrai juos atvėrė, ir tylut tylutėliai tenai tūnojusi užmarštis kuriam laikui išsiskleidė erdvėje. Čiurlionio kvartetas (Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas ir Saulius Lipčius) šią konstruktyvią, bet persmelktą ir gilaus emocinio turinio – kontempliacijos, laipsniškai augančios įtampos, daugiau klausimų nei atsakymų palikusią – kompoziciją pagriežė sukauptai, buvo juntamas kone kiekvienas dinamikos vingis. Pokalbio, vykusio nuskambėjus O. Narbutaitės kvartetui, metu kompozitorius Mindaugas Urbaitis išreiškė mintį, jog pastarajame kūrinyje konstruktyvumas yra ganėtinai paslėptas, tačiau pati autorė nelabai norėjo su tuo sutikti: „Tai labai senas darbas, mano pirmas darbas po konservatorijos baigimo, 1980 metais parašytas. Faktiškai jis net labai konstruktyvus, kai kur tie elementai labai aiškūs, pavyzdžiui, beveik pusėje kūrinio naudojami tie patys šeši garsai (...). Konstrukcija – neišvengiamas dalykas, čia kaip architektui: norint, kad namas stovėtų, reikia geros konstrukcijos, nes priešingu atveju jis sugrius. Konstrukcija visada yra.“ Greta ji pabrėžia, kad ne menkesnę reikšmę teikia ir tam, kas yra už muzikos: „Man svarbu ta nuotaika; gal emocija tą galima pavadinti, spalva ar dar kažkuo, – bet tas yra labai svarbu.“

Kaip daug akivaizdžiau išreikšto konstruktyvumo muzikoje pavyzdį M. Urbaitis pateikė kito pokalbio dalyvio, vokiečių kompozitoriaus Berndo Franke’s (g. 1959), kūrybą. „Man šiuolaikinėje muzikoje labai svarbus netikėtumas, improvizacija“, – teigė B. Franke. Vienas tokio netikėtumo pavyzdžių jo muzikoje – partitūros nebuvimas, kai patys atlikėjai turi surasti tinkamą grojimo kartu santykį: „Partitūros nėra. Yra tik partijos, ir vienas atlikėjas nežino, ką groja kitas, tai būna netikėta jiems patiems.“

Pirmą kartą Lietuvoje tą vakarą buvo atliktas minėto kompozitoriaus kūrinys smuikui (Darius Dikšaitis) ir fortepijonui (Rokas Zubovas) „Tarp kitko (I)“ („In between (I)“, 2005). Šįsyk visos dalys buvo pagrotos nuosekliai, sinchroniškai. Tačiau, kaip labai būdinga B. Franke’s stiliui, kompozicija turi ir kitų versijų – pavyzdžiui, dalys gali būti sukeistos vietomis, jas visas, išskyrus penktąją ir septintąją, galima atlikti ir solo. Laisvę vienokiam ar kitokiam kūrinio įprasminimui, vietą improvizacijai kompozitorius paliko ir kituose čia skambėjusiuose savo muzikos puslapiuose – taip pat pirmą kartą Lietuvoje atliktame „Tarp kitko (IV)“ („In between (IV)“, 2004, 2007) dviem smuikams (Darius Dikšaitis ir Jonas Tankevičius) bei kompozicijoje sopranui (Asta Krikščiūnaitė) ir styginių kvartetui (Čiurlionio kvartetas) „Aš sutikau Feldmaną prie kryžkelės... (kelias žemyn yra kelias į viršų)“ („I met Feldman at the crossroad... (the way down is the way up“, 2002) pagal anglų poeto Davido Bengree-Joneso sonetą. Johnas Cage’as, Edgaras Varźse’as, Charles Ivesas, ypač – Mortonas Feldmanas, kaip teigė pats B. Franke, yra jo mėgstami kompozitoriai. 2001 metais gavęs kūrinio užsakymą būtent sopranui ir styginių kvartetui, pirmiausia B. Franke nusprendė dedikuoti jį M. Feldmanui (aliuzija į garsųjį M. Feldmano „Aš sutikau Heinę Fiurstenbergo gatvėje“ („I met Heine on the rue Fuerstenberg“, 1971). Paskutinėje B. Franke’s kompozicijos minėtai atlikėjų sudėčiai dalyje (jų yra septynios) skamba citata iš šio M. Feldmano kūrinio. Atlikėjai čia vėlgi nevaržomi tikslaus muzikos „atgrojimo“ būtinybės – sopranas iš kompozicijos gali būti ir eliminuotas, taip pat kūrinyje nėra pirmosios bei trečiosios jo dalių partitūros (tėra atskiros partijos).

Bernd Franke

Visose kompozicijose buvo aiškiai juntamas kontrastas, tačiau kitoks, savitas. Kaip teigia muzikologė Gisela Nauck, B. Franke’s kūriniai skiriasi nuo kitų būtent kontrastų išryškinimu – tuo, kaip tie kontrastai jo kompozicijose sukuriami tiesiog kas minutę, kaip kompozitorius juos pabrėžia, išryškina per nuolatos aštrėjantį tembrinį garsų išsiskyrimą. Tą – ir tai atlikėjų nuopelnas – buvo galima aiškiai išgirsti jo kūrinyje „Aš sutikau Feldmaną prie kryžkelės... (kelias žemyn yra kelias į viršų)“. Asta Krikščiūnaitė greta įprasto dainavimo ne tik kalbėjo, bet ir grojo kitais, kompozicijai ryškų tembrinį pobūdį suteikusiais mušamaisiais instrumentais („tuščias“ mažojo būgnelio garsas, krištolinis varpelių skambesys). Abejose „Tarp kitko“ kompozicijose labai ryškaus tembrinio kontrasto nebuvo, čia kompozitorius formavo jį kiek kitaip – kaip polifonijos ir homofonijos, lyrikos ir agresyvumo, konsonanso ir disonanso priešpriešas. Ryškiausiai šios opozicijos atsiskleidė tarp atskirų kūrinio dalių, kurių kiekvienoje „gyveno“ vis kitokia būsena, vis kita emocija. Tą patį galėjai aiškiai pajausti ir tarp instrumentų, kaip, pavyzdžiui, paskutinėje „Tarp kitko (I)“ dalyje, kur aštriam smuiko pizzicato akompanavo ramūs it vandens čiurlenimas fortepijono pasažai.

O. Narbutaitė ir B. Franke pabrėžė komunikatyvumo svarbą muzikoje – smagu, kai kompozitoriaus darbas įvertinamas. Kaip teigė B. Franke, „man visuomet malonu, kai atliekant mano kūrinius yra daug klausytojų“. Muzika turbūt yra komunikatyvi pati savaime: ar keltų pasigėrėjimą, ar priešingas emocijas, ji niekuomet nėra tiktai tuščiažodžiavimas. Tereikia tik geriau įsiklausyti.