Traukiniai ir likimai

„Eros“

Vasarį LTV2 rengiasi parodyti tris amerikiečių klasiko Williamo Wylerio (1902–1981) filmus, tad gal bus neprošal trumpai prisiminti jo biografiją. Iš Wylerio mokėsi ne vienas JAV ir Europos režisierius, o teoretikai, pavyzdžiui, Andre Bazinas, analizavo jo kino kalbos novatoriškumą. Wyleris kūrė filmus pusę amžiaus. Tačiau kelias į šlovę ir meistriškumą buvo gana ilgas. Gimęs Elzase komersanto šeimoje, Wyleris turėjo tapti ekonomistu – tėvas jį pasiuntė mokytis į Lozanos aukštąją komercijos mokyklą. Tačiau nusprendęs paskirti gyvenimą kinui, Wyleris metė mokslus ir išvyko į JAV. 1921 m. jis jau Holivude. Išbandęs didžiąją dalį pagalbinių kinematografinių profesijų, Wyleris įsidarbino nedidelėje įmonėje, gaminusioje trumpo metražo vesternus. 1928 m. gavęs pinigų iš Amerikon atvykusio brolio, Wyleris sukūrė pilno metražo filmą „Ar kas nors matė Kelį?“. Tai buvo komedija apie įsimylėjusią prancūzę, kuri ieško kadaise sutikto amerikiečių kareivio. Filmas sulaukė pasisekimo tiek JAV, tiek Europoje, ir Wyleriui pagaliau buvo patikėta kurti filmus. Tačiau pirmąją režisieriaus kategoriją jis gavo tik 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ši kategorija reiškė, kad Wyleris gali pats rinktis scenarijus. Geriausi prieškario Wylerio filmai siejami su dramaturgės Lillian Hellman vardu. Pagal jos scenarijus ir pjeses sukurti ir režisierių itin išgarsinę filmai „Trijulė“ (1936), „Akligatvis“ (1937), „Laputės“ (1941) pasižymi realizmu ir socialine problematika. Wyleris taip pat garsėjo puikiu psichologizmo pojūčiu ir mokėjimu pasirinkti aktorius. Todėl tie filmai niekad neatrodė teziški.

Wyleris žinomas ir kaip klasikinės literatūros ekranizuotojas, romantiškų kino herojų kūrėjas. 1938 m. sukurta „Džezebelė“ atnešė šlovę aktorei Bette Davies, 1939 m. „Vėtrų pagairė“ (pagal E. Bronte) iki šiol išlieka vienas geriausių vadinamojo didžiojo stiliaus pavyzdžių, o Laurence’o Olivier suvaidintas maištininkas – bene geriausiu garsiojo brito kino vaidmeniu.

Wylerio filmai visada sulaukdavo žiūrovų dėmesio, tačiau šiuo požiūriu bene sėkmingiausi yra Wylerio filmai apie karą ir jo padarinius. Pats populiariausias iš jų – 1946 m. pasirodę „Geriausi mūsų gyvenimo metai“, pasakojantys apie trijų iš karo sugrįžusių vyrų likimą. Namuose jiems tenka susidurti su tokiais išbandymais, kad kare praleisti metai jiems atrodo geriausi.

Makartizmo ir raganų medžioklės laikais Wyleris atidavė pirmenybę žanriniam kinui. Jis kūrė žavias pasakas apie šiuolaikines Pelenes. Iš jų bene nuostabiausia yra komedija „Romos atostogos“ (1953) apie amžinojon sostinėn oficialaus vizito atvykusią neįvardytos šalies princesę, kuri pabėga iš rūmų ir apsimeta paprasta mergina. Galiu prisiekti, kad filmo žavesys neišsemiamas, nes vien pastaraisiais metais jį pasižiūrėjau mažiausiai tris kartus. Būtent šiame filme Wyleris atrado nepaprasto talento ir grožio aktorę Audrey Hepburn. Kita po karo jo uždegta ryški žvaigždė buvo Barbra Streisand, suvaidinusi viename paskutiniųjų Wylerio filmų „Juokinga mergiotė“ (1968).

Šiandien (8 d. 19.50) LTV2 parodys Wylerio filmą „Trijulė“. Brodvėjuje 1934 m. pasisekimo sulaukusią Hellman pjesę „Vaikų valanda“ teko perdaryti pagal griežtos to meto kino cenzūros reikalavimus: išmesti lesbietiškos meilės temą (ji, beje, sukliudė pjesei gauti Pulitzerio premiją), vienos pagrindinių herojų savižudybę. Apie pjesės herojes – senas drauges mokytojas Martą ir Karen – viena mokinė paskleidžia gandus, esą jų draugystė įtartina. Moterys yra priverstos ginti savo garbę. Filme Hellman pakeitė paskalų turinį: mokinė teigia, esą Marta (Miriam Hopkins) turi romaną su Karenos (Merle Oberon) vaikinu. Tačiau rezultatas toks pat: herojų sukurta mokykla ir jų reputacija sužlugdyta. Wyleris meistriškai atkuria filme slogią provincijos atmosferą, jos gyventojus žlugdančią buitį, apkalbose, pyktyje ir hipokrizijoje besimurkdančius žmones.

Beje, 1961 m. Wyleris vėl ekranizavo šią pjesę. Jis išsaugojo ir originalų tekstą, ir pavadinimą „Vaikų valanda“. Su „Trijule“ siejamas vienas gerai Holivudą apibūdinantis anekdotas. Esą kai prodiuserį Goldwyną informavo, kad jo pagrindinės būsimo filmo herojės yra lesbietės, jis atsakė: „Na ir kas? Mes jas padarysime amerikietėmis.“

LTV vasarį tęs kitą ciklą – François Truffaut filmų. 1970 m. sukurtas „Šeimos židinys“ (LTV, 13 d. 23.15) vėl pasakoja apie Antuano Duanelio likimą. Jis vedė žaviąją Kristiną, susilaukė sūnaus, bet vis dar negali rasti vietos gyvenime. Atsitiktinai Antuanas suranda tokiam vyrui-vaikui labai tinkanti darbą: prižiūri vienos amerikiečių statybos kompanijos laivų maketus. Darbo vietoje susipažinęs su japonų turiste, Antuanas užmezga su ja romaną. Tačiau ir šis neišgelbsti nuo Antuaną apėmusio nuobodžio. Jis net skundžiasi žmonai meiluže. Filmo pabaigoje Antuanas ir Kristina vėl kartu. Šiame filme ir vėl daug aliuzijų. Bene aiškiausios susijusios su Jacques’u Tati. Scenos amerikiečių kompanijoje labai primena šio komiko filmus.

Paklaustas apie keistą įsimylėjėlį (jį suvaidino Serge’as Rousseau) iš „Pavogtų bučinių“, Truffaut atsakė norėjęs tuo personažu pasakyti, kad tobula meilė yra nepakeliama. Šitą Truffaut posakį kažkodėl prisiminiau žiūrėdamas filmą „Eros“ (LNK, 14 d. 22.30, nesuprantu, kodėl LNK vertėjai nenori sulietuvinti meilės dievo vardo ir nerašo „Erotas“). Tris filmo noveles 2003 m. sukūrė Michelangelo Antonioni, Wong Kar-wai ir Stevenas Soderberghas. Prodiuseris jiems davė visišką laisvę. Net tada jau visiškai paralyžiuotas Antonioni sutiko iškart. Soderberghas, matyt, buvo pasirinktas todėl, kad yra didžiulis Antonioni „Raudonosios dykumos“ gerbėjas. Manau, kad Wong Kar-wai ateitų į galvą kiekvienam, sumaniusiam kurti filmą šią tema. Juk jo „Meilės laukime“ nėra nė vienos erotinės scenos, o jis tvinkte pritvinkęs geismo. Be abejo, Soderbergho ir Wong Kar-wai stiliui didžiausią įtaką padarė Antonioni. „Eros“ yra ir savotiška pagarbos duoklė pernai iš gyvenimo pasitraukusiam didžiajam italų kūrėjui, juolab kad visi trys pasakojimai paimti iš Antonioni knygos „Tas boulingas šalia Tibro“. Iš pradžių vietoj Soderbergho buvo numatytas Pedro Almodóvaras, bet ispanas norėjo visą laiką skirti tada kuriamam „Blogam auklėjimui“. Man filmas primena eilėraštį, kurio juslingumas slypi tarp žodžių ir vaizdų.

Suprantu, kad artinasi naujoji liaudies ir vartojimo šventė „Šv.Valentino diena“, ir retas kuris bus nusiteikęs žiūrėti rimtus opusus. Todėl išdrįsiu parekomenduoti kelias romantines komedijas apie įsimylėjėlius. Andrew Flemingo 1994 m. „Trijulė“ (TV3, 8 d. 23.50) pasakoja apie dar vieną ménage ā trois variantą. Aleks (Lara Flynn Boyle) dėl savo vyriškai skambančio vardo atsiduria universiteto bendrabučio kambaryje kartu su dviem kitais studentais Edžiu (Josh Charles) ir Stiuartu (Stephen Baldwin). (Ar dar tvirtinsite, kad lietuviškos moterų pavardžių galūnės yra nepraktiškos?) Aleks įsimyli intelektualą Edį, bet padėtis daug sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir kiekvieno herojaus laukia tam tikras seksualinis „konfūzas“. Įsiminiau vieną Stiuarto frazę: „Man seksas yra kaip pica: net ir blogas jis nuostabus.“

Kitą brolį Baldwiną – Alecą pamatysime Normano Rene 1992 m. filme „Bučinio preliudija“ (TV3, 9 d. 12.30). Jo vaidinamas rimtas vyrukas Piteris sutinka laisvos dvasios Ritą (sunku įsivaizduoti romantinę komediją be Meg Ryan). Priešingybės traukia. Tačiau vestuvių dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom, tiksliau, apsikeičia kūnais. Ritos kūne atsiduria senas žmogus, o Piteris nesuvokia, kodėl jo nuotaka taip pasikeitė.

Brito Peterio Howitto 1998 m. komedija „Atsargiai. Durys užsidaro“ (BTV, 12 d. 21.30) kadaise buvo itin populiari. Filmo herojės Helen (Gwyneth Paltrow) likimas priklausys nuo to, ar ji suspės įšokti į metro traukinį. Vienu atveju atleista iš darbo ir per anksti grįžusi namo ji ras savo vaikiną kitos glėbyje, kitu – ne. Nuo to priklausys ir visi tolesni jos gyvenimo įvykiai. Kaip geriau, spręskite patys. Šiaip ar taip, mūsų ateitis visada priklauso nuo kokio nors traukinio. Pirmasis tai pastebėjo Lordas Dunsany (1878–1957), kurio 1921 m. parašyta pjesė „Jeigu“ tapo ne tik šio filmo pagrindu.

Ir, žinoma, patariu nepražiopsoti mielos senienos – 1964 m. sukurto Jules’io Dassino komedijos apie brangenybių vagis „Topkapis“ (LTV2, 10 d. 17.55). Pirmiausia dėl aktorių – Peteris Ustinovas už vaidmenį gavo „Oskarą“, Maximillianas Schellas niekad nevaidino blogai, o seksualioji Melina Mercouri (tuomet ji buvo režisieriaus žmona bei būsimo populiaraus dainininko pamotė ir tik vėliau tapo karinga Graikijos kultūros ministre) primins treniruoklių nenualinto moters kūno žavesį. Taip pat filme vaidina legendinis Akimas Tamiroffas. Nors „Topkapis“ neprilygsta klasikiniam Dassino filmui „Rififi“, iš buvusio odesiečio Dassino humoro jausmo tikrai neatimsi.

Jūsų – Jonas Ūbis