Berlynas, metų pradžia

„Ledi Džein“

Vakar prasidėjo 58-asis tarptautinis Berlyno kino festivalis. Man jis simboliškai žymi metų pradžią. Ir ne todėl, kad festivalio atidarymas dažniausiai sutampa su kinų Naujaisiais metais. Tiesiog festivalis pristato tikrai pirmuosius metų filmus. Berlyno festivalis nuolat plečia savo ribas, beveik kiekvienais metais prisideda kažkas nauja. Pavyzdžiui, šiemet išsiplėtė ir tapo savarankiška trumpų filmų programa, į atskirą kino teatrą – 3-iojo dešimtmečio architektūros šedevrą „Babilon Mitte cinema“ persikėlė filmų paaugliams „14plus“ konkursas, antrąkart veiks vaikų darželis festivalyje akredituotų svečių atžaloms, įsteigtas pirmojo vaidybinio filmo prizas ir pan. Todėl, žinoma, daugėja filmų bei peržiūrų. Tai dar labiau sustiprina mano asmeninį konservatyvumo jausmą, nes per daugelį metų įpratau pirmiausia žiūrėti visą konkursinę programą. Tai – pagrindinė festivalio programa, nors prisiekę sinefilai mielai jums paaiškintų, kad viskas, kas įdomiausia, paprastai atsiduria kitose. Kita vertus, konkursinė Berlyno programa, kad ir kaip joje dominuotų socialiai ir politiškai angažuoti filmai, vis dėlto atspindi šiuolaikinio kino status quo.

Šių metų konkurse daug amerikiečių filmų. Aš labiausiai laukiu Berlyne „Auksiniu lokiu“ jau apdovanoto (už „Magnoliją“) amerikiečio Paulo Thomaso Andersono filmo „Kol prasilies kraujas“ („There Will Be Blood“). Mūsų platintojai šį vieną rimčiausių „Oskaro“ kandidatų buvo suplanavę vasariui, bet paskui atsisakė rodyti. Iš fragmentų, kuriuos mačiau internete, galiu spėti, kad pagal klasiko Uptono Sinclairio romaną sukurtas filmas grįžta prie „didžiojo stiliaus“ ir pasakoja tradicinę istoriją apie šeimą, godumą, religiją ir naftą. Pagrindinį pralobusio naftininko vaidmenį sukūręs Danielis Day-Lewisas – pirmas kandidatas į festivalio geriausio aktoriaus prizą.

Festivalis pristatys ir kitą „Oskarui“ nominuotą filmą – Andrzejaus Wajdos „Katynę“, pasakojančią apie vieną gėdingiausių NKVD nusikaltimų – internuotų lenkų karininkų masines žudynes. Filmas perteikia visą pokario Lenkijos istoriją paženklinusį nusikaltimą, pasakodamas karininkų artimųjų – jų žmonų, motinų, vaikų likimus. „Katynę“ jau teko matyti Gdynės festivalyje, bet įdomu, kaip tarptautinė publika reaguos į šį filmą-paminklą.

Labai laukiu ir vieno geriausių šių dienų dokumentininkų amerikiečio Errolo Morriso (beje, režisierius labai didžiuojasi, kad jo senelis kilęs iš Vilniaus) filmo „Standard Operating Procedure“. Jo tema – Abu Graibo kalėjimas šalia Bagdado.

Prieš kelis dešimtmečius Berlyno kino festivalis atrado naująjį kinų kiną ir dabar jau klasiku vadinamą režisierių Zhang Yimou. Kiekvienais metais Berlyne pristatoma daug filmų iš Kinijos. Jų ir šiemet nepristigs konkurse ir kitose programose. 2001 m. Berlyne už filmą „Pekino dviratis“ apdovanotas Wang Xiaoshuai pristatys savo naują filmą apie vėžių sergantį sūnų gelbstinčią motiną „Mes tikime meile“ („Zuo You“, „ In Love We Trust“).

Brazilų režisieriaus Jose Padilha filmas „Elitinis būrys“ („Tropa de elite“) savo šalyje jau sumušė visus lankomumo rekordus. Jis pasakoja apie narkotikų mafijos įtaką paprastiems žmonėms ir apie tarp policininkų klestinčią korupciją. Konkurse domina ir nauji garsių prancūzų režisierių Erico Zonca, Robert’o Guédiguiano, brito Mike’o Leigh filmai. Pradžiugino, kad konkurse pamatysiu naują savo mėgstamiausio Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sangsoo filmą „Naktis ir diena“ („Bam gua Nat“) ir naują legendinio iraniečio Majido Majidi filmą „Žvirblių daina“ („Avaze Gonjeshk-ha“). Vis dėlto žinomi vardai yra geras kompasas, bent jau nujauti, ko tikėtis. Pavyzdžiui, iš festivalio uždarymo filmo „Be Kind Rewind“ autoriaus Michelio Gondry visada lauki įdomių vaizdo eksperimentų. Tačiau iki uždarymo – dar dešimt dienų, deja, jos prabėgs greitai.

„Kol prasilies kraujas“

Nepriklausomo kino tvirtovės „Panorama“ ir „Forumas“

Nervingą šiuolaikinio kino pulsavimą visada perteikia „Panoramos“ programa. Šiemet joje taip pat nepristigs garsių vardų, o apie tai, kad šioje programoje savo filmą pristatys popdainininkė Madonna, manau, jau girdėjo visi. Prisiminusi žvaigždės vyro Gay’aus Ritchie filmus, nusprendžiau, kad mažai ką prarasiu nepasižiūrėjusi ir šio. „Panoramos“ programoje aptikau ir kol kas vienintelį oficialiosios Berlinalės rusų filmą. Tai – po „Marso“ išpopuliarėjusios Anos Melikian „Undinė“, ją šią savaitę galite pasižiūrėti ir Vilniuje. Filmų iš Rytų ir Vidurio Europos įvairiose programose priskaičiavau nedaug. Esame niekam neįdomūs? Tačiau didžiosios Berlyno kino mugės „Baltic Films“ stende tikrai bus lietuviškų filmų. Daug daugiau „Panoramoje“ filmų iš Lotynų Amerikos, Izraelio, šių šalių kinematografija pastaraisiais metais itin domina festivalius. „Panorama“ kasmet parodo daugiausia pretendentų ir į „Tedžio“ prizą, skiriamą filmams apie gėjus ir lesbietes. Dokumentinį filmą „Miręs gėjus ir gyvos lesbietės“ šioje programoje parodys ir gėjų kino klasikas Rosa von Praunheim.

Filmų iš Lotynų Amerikos radau ir „Forumo“ programoje. Joje net trys filmai iš Filipinų, keli japonų filmai, filmai iš Ugandos, Kongo, Singapūro, Turkijos, australų filmas, kurtas Pakistane. Toks kino žemėlapis kartais žada netikėtumų, nors pastaraisiais metais ši programa labiausiai stebino gana mėgėjišku filmų lygiu. Tačiau šiemet „Forumas“ pristatys ir savaip išskirtinį filmą. Tai – Pavelo Koutecky dokumentinis filmas „Pilietis Havelas“ („Obcan Havel“). Režisierius jį pradėjo kurti 1993 m., kai Havelas buvo prezidentas. 2006 m. Koutecky žuvo, palikdamas per 100 valandų nufilmuotos medžiagos. Ją sumontavo režisierius Miroslavas Janekas.

Retrospektyvos ir kitos įdomybės

Didžioji festivalio retrospektyva šiemet skirta Luisui Bu¹ueliui. Sunku įsivaizduoti kino istoriją be jo avangardinio, kartu su Salvadoru Dali kurto „Andalūzijos šuns“, be „Viridianos“ ir „Angelo naikintojo“, kuris netikėtai atgijo naujausiame brolių Coenų filme, be „Kuklaus buržuazijos žavesio“. Bu¹uelis visą gyvenimą satyriškai vaizdavo buržua, vartotojus ir veidmainišką moralę. Įdomu, kaip jis jaustųsi šių dienų visuomenėje ir šių dienų kine, kur groteskiškai mėgaujamasi viskuo, iš ko tyčiojosi režisierius. Be abejo, dauguma Bu¹uelio filmų yra prieinami, tačiau retrospektyvos rengėjai žada parodyti ir filmus, kuriuose Bu¹uelis buvo režisieriaus asistentas, aktorius, scenaristas ar prodiuseris. Taip pat vyks paskaitos ir diskusijos. Tai tikra galimybė pasinerti į didžiojo režisieriaus kūrybos pasaulį.

Festivalis taip pat pagerbs vieną svarbiausių italų politinio kino kūrėjų Francesco Rosi. Jam vasario 14 d. bus įteiktas „Auksinis lokys“ už gyvenimo indėlį. 85 metų kūrėją gerai prisimena vyresniosios kartos Lietuvos sinefilai, nes ne vienas „Salvatorės Džiuliano“ kūrėjo filmas pas mus buvo rodytas oficialiai. Tai ir Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanota „Matėjo byla“ (1971), ir „Rankos virš miesto“ (1963), ir „Kristus apsistojo Ebolyje“ (1978).

„Katynė“

Šlovingus vokiečių kino istorijos vardus – Rainerį Wernerį Fassbinderį, Wernerį Herzogą, Wimą Wendersą ir kt. – primins specialioji programa „Kino kūrėjų maištas“ („Rebellion of the Fillmakers“).

Pastaraisiais metais Berlyno kino festivalyje itin traukia restauruotų ir dažnai pamirštų nebyliųjų filmų pristatymai. Šiemet specialioji nebyliojo kino programa žada kelis siurprizus, tarp kurių ir 1921 m. Carlo Theodoro Dreyerio sukurtas filmas „Die Gezeichneten“ apie XX a. pradžios pogromus Rusijoje ir revoliucinį judėjimą.

350 būsimųjų kinematografininkų šiemet atrinkti dalyvauti jau šeštą kartą vyksiančioje Berlinalės talentų stovykloje. Jie kurs filmus, dalyvaus diskusijose, susitiks su pripažintais kino meistrais. Vienas tokių – kino dailininkas Alexas McDowellas, kūręs įspūdingas „Kovos klubo“, „Čarlio ir šokolado fabriko“ bei kitų garsių filmų dekoracijas.

Žiuri

Šiemet žiuri vadovaus viena didžiųjų praėjusio amžiaus politinio kino figūrų Costa-Gavrasas. Jis išgarsėjo 1969 m. Prancūzijoje sukūręs du „Oskarus“ pelniusį politinį trilerį „Z“. Režisierius kuria JAV ir Prancūzijoje, jis yra pelnęs daug prestižinių festivalių apdovanojimų, nors jo paskutinis filmas „Amen“ apie Vatikano ir nacių bendradarbiavimą Antrojo pasaulinio karo metais, 2002 m. parodytas Berlyno konkurse, regis, nesulaukė teigiamų atsiliepimų. Beje, Costa-Gavrasas yra Prancūzų sinematekos prezidentas. Filmus taip pat vertins danų režisierė Susanne Bier, prancūzų aktorė Sandrine Bonnaire („Ceremonija“), vokiečių kino dailininkas Uli Hanischas („Kvepalai. Vieno žudiko istorija“), Holivude karjerą sparčiai daranti vokietė Diane Kruger („Troja“), amerikiečių montuotojas ir garso dizaineris Walteris Murchas, jau 30 metų bendradarbiaujantis su Francisu Fordu Coppola, vienas įtakingiausių Rusijos kino ir televizijos prodiuserių Aleksandras Rodnianskis ir Taivano aktorė Shu Qui.

Atidarymo filmas

Kol kas labiausiai į akis kritusi šios Berlinalės tendencija – daugybė filmų apie muzikantus ir muziką. Jų nepaprastai daug tarp „Panoramos“ dokumentinių filmų, ne vieną radau specialiojoje programoje, pagaliau ir festivalio atidarymo filmas gana nedviprasmiškai teigia, kad muzika yra svarbiausias iš menų. Dokumentinis Martino Scorsese filmas „Švytėjimas ir šviesa“ („Shine A Light“) vėl skirtas popkultūros ikonoms. Prieš dvejus metus režisierius sukūrė gerai įvertintą dokumentinį filmą apie Bobą Dylaną „Bob Dylan – nėra krypties į namus“ („No Direction Home: Bob Dylan“). Kurdamas naują filmą jis lydėjo „The Rolling Stones“, kai jie 2006 m. lapkritį grojo du koncertus Niujorko „Beacon Theatre“. Filmas sumontuotas ne tik iš koncertų fragmentų, bet ir interviu su grupės nariais (jie, beje, yra ir filmo prodiuseriai), spalvingų užkulisių vaizdelių, pokalbių su kviestiniais koncertų svečiais, tarp kurių Christina Aguilera, White Stripesas, Buddy Guy, retų archyvinių kadrų. Filmuodamas Scorsese naudojo net šešiolika kamerų, tad ir kino požiūriu tai nėra įprastas dokumentinis filmas apie muzikantus.

Beje, bendradarbiavimas turėtų tęstis. Mickas Jaggeris ruošiasi tapti vaidybinio Scorsese filmo „A Long Play“ prodiuseriu. Šis filmas pasakos dviejų draugų muzikos prodiuserių, o kartu ir rokenrolo istoriją. Režisierius taip pat žada kurti dokumentinį filmą apie George’ą Harrisoną. Daugiau apie Scorsese planus, matyt, išgirsiu spaudos konferencijoje, į kurią reikia paskubėti patekti. Apie tai – jau kitą savaitę.