Genovaitė Tolkutė-Gabrėnienė (1924-2008)

Sausio 30 dienos popietę į Aukščiausiojo namus iškeliavo Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Genovaitė Tolkutė-Gabrėnienė. Regis, dar taip neseniai, 2004-aisiais, švęsdama savo 80 dešimtmetį, aktorė atsisveikino su scena, kuriai ištikimai tarnavo beveik 60 metų. Žvali ir linksma prasitarė: „Viskam ateina laikas…“ Iš teatro ji tuomet neišėjo, ateidavo vos ne kasdien, domėjosi teatro gyvenimu, bendravo, žavėjo optimizmu, sąmojumi.

Mūsų Genutė ateidavo į spektaklį anksčiausiai, būdavo tyli, susikaupusi, nešmaikštaudavo, nesileisdavo į šnekas – ruošdavosi. Pati juokaudavo: „Kitaip negaliu, turiu kauptis, nesvarbu, ką vaidinčiau...“

Genovaitė Tolkutė gimė ir užaugo Kaune. Nuo 1944 metų dirbo Jaunimo teatre ir mokėsi dainavimo Kauno konservatorijoje pas profesorių Bieliūną. Tačiau noras studijuoti aktorystę buvo stipresnis už norą dainuoti. 1952 m. baigė Maskvos valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS). Maskvoje susituokė su kurso draugu Antanu Gabrėnu, iš ten parsivežė dukrelę Eglutę. Temperamentinga, muzikali, įtaigi aktorė sukūrė daugybę vaidmenų Kauno scenoje: Kerubiną P. Beaumarchais „Figaro vedybose“, Mašą L. Tolstojaus „Gyvas lavonas“, Pundukienę R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, Martiriją F. Garcia Lorcos „Bernardos Albos namai“, tetą Irmengard T. Wilderio „Ilga Kalėdų vakarienė“ ir daugelį kitų. Vaidino kino, televizijos filmuose.

Vertino savo šeimą ir ja didžiavosi. Sielvartavo netekusi mylimo vyro. Džiaugėsi savo vaikais Egle ir Žilvinu. Buvo laiminga Roko ir Ievos močiutė. Rūpinosi jais, mylėjo, lėkė, skubėjo...

Kažkada labai seniai grimo kambario bičiulėms Genutė papasakojo, kaip sutiko žinią apie mamos mirtį: „Ant stalo garavo lėkštė ką tik iškeptų blynų, aš valgiau, kol neliko nė vieno... Tik tada supratau, kas įvyko...“

Ir mums šią akimirką sunku susitaikyti su tuo, kas įvyko, nes dar prieš kelias dienas lankėme Genutę ligoninėje. „Mažule mano“, – pasitiko kolegę. – „Mara, Marule“, – laiminga kreipėsi į artimą draugę. Šypsojosi gera, šviesia šypsena... Atsidususi meiliai tarė: „Kaip gražu, kaip gražu...“

Ilsėkis ramybėje, brangi kolege, bičiule, mama, močiute...

Kauno valstybinio dramos teatro kolegos