Garsų tikrumas: iš tylos apie tylą

Gvidas Kovėra Autorės nuotr.

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus Vilkijoje yra ta vieta, į kurią nuolatos norisi sugrįžti. Tikriausiai ne tik man vienai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dūdmaišininkas Gvidas Kovėra ir Rytis Kamičaitis (tabla) ne pirmą kartą sugrįžta čia kurti ir atlikti savo muziką. Būtent šioje autentiškoje sodyboje, tiksliau, jos kamine, buvo įrašinėjamas albumas „Tylos Labanoro“ (2005). Tai 10 kompozicijų lietuvių ir baltarusių liaudies dainų motyvais, atliekamų dūdmaišiais (G. Kovėra ir T. Kaškurėvičius) ir saksofonu (P. Vyšniauskas). Įraše skambančius dūdmaišius pagal išlikusius autentiškus baltiškų dūdmaišių pavyzdžius pagamino baltarusių muzikantas T. Kaškurėvičius, laikomas bene geriausiu dūdmaišių meistru Baltijos regione.

Šioje žemaitiškoje sodyboje-muziejuje vyko albumo pristatymas, o šeštadienį, vasario 3 dieną, muzikantai (deja, be T. Kaškurėvičiaus) grįžo čia koncertuoti. Vieta išties ypatinga savo dvasia, atmosfera, ramybe. Ir tikrai ne todėl, kad glūdi jaukiai pasislėpusi nuo kelio, primenanti pasaką – puošniai dekoruotomis langinėmis ir iš po sniego likučių kyšančiais drožiniais. Čia tiesiog gera būti. Galbūt ne veltui ši vieta nuo seno garsėjo. Iš pradžių tai buvo antrosios Vilkijos bažnyčios klebonija, vėliau šiame name gyveno garsus tautosakininkas, etnografas ir kalbininkas Antanas Juška. Prieš Antrąjį pasaulinį karą senoji klebonija buvo parduota miestelėnams, naujųjų šeimininkų namuose dažnai svečiuodavosi tokie garsūs mokslo, meno ir kultūros žmonės kaip M.K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, N. Rerichas, B. Dauguvietis, V. Mykolaitis-Putinas, S. Nėris, J. Naujalis, A.R. Niemis, V. Kuzma ir daugelis kitų. Dabar muziejuje rengiamos liaudies menininkų ir profesionalų tapybos, skulptūros, kraštotyros, šiuolaikinės tekstilės ir grafikos darbų parodos, vyksta įvairios vakaronės ir koncertai.

Vasario 3-osios popietę jaukioje nedidelėje muziejaus salėje – tiesiog erdvėje, gyvai alsuojančioje praeitimi, – liejosi dūdmaišio ir saksofono improvizacijos bei tablos ritmai, archajiškų melodijų pynės, muzika, tiesianti kelius iš buities į būtį. Pasak vakarą pradėjusios dabartinės Juškų muziejaus šeimininkės, etnografės Vidos Sniečkuvienės, visa muzika prasideda nuo folkloro. Tą šeštadienio vakarą girdėjome folkloro (plačiąja prasme) ir džiazinių improvizacijų sintezę. Šalia baltiškų archajiškų sąskambių organiškai ir įtikinamai skambėjo indiški tablos ritmai. G. Kovėra, trumpai pristatęs instrumentus ir kolegas muzikantus, atskleidė spalvingą dūdmaišio garsinę paletę, improvizuodamas pritariant R. Kamičaičiui ir P. Vyšniauskui. Skambėjo kompozicijos ir visiems trims instrumentams, ir skirtingoms jų sudėtims, laviruojant tarp etninės ir džiazinės muzikos išraiškų. Visa tai kūrė ne konkrečios erdvės ar kultūros įspūdį, o veikiau meditatyvinę filosofinę nuotaiką. Pati koncerto erdvė buvo kur kas platesnė: senovinėje žemaitiškoje sodyboje, kurios kiekvienas kampelis nukabinėtas drožiniais, verpstelėmis ir šiaudiniais sodais, ant sienų buvo eksponuojamos G. Kovėros darytos nuotraukos – įspūdžiai iš kelionės po Indiją ir Nepalą. Tai spalvotos ir nespalvotos kompozicijos, žvilgsnis į akimirkos tikrumą, vizualus prisilietimas prie žmogaus vidinės tylos. Dūmų, medinio trobesio kvapai, dūdmaišio melodijos, saksofono improvizacijos ir tablos ritmai bei nuo sienų žvelgiantys egzotiški portretai, Himalajų peizažai ir šventyklų vaizdai išryškino muzikos universalumą, jos buvimą visur kaip idėją, mintį, išreiškiančią save per konkrečius atlikėjus ir instrumentus.

Goda Rupeikaitė