Tylūs prisipažinimai

Simone Dinnerstein M. Raškovskio nuotr.

Prieš dvi savaites „7 meno dienos“ plačiai informavo apie sausio 30-ą įvyksiantį amerikiečių pianistės Simone Dinnerstein rečitalį, kurio programoje tik vienas kūrinys – Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijos“. Tų dviejų žodžių pakanka, kad tikėtumeis neeilinio koncertų sezono vakaro. Legendomis apipintas šedevras ne tik karališkai reziumuoja muzikinio baroko patirtį, bet ir pranašiškai brėžia tolesnę muzikos raidos perspektyvą. Beje, tą daro ne vien šis didžiausio visų laikų muzikos genijaus kūrinys.

Kanadiečio Glenno Gouldo legenda blykstelėjo, kai pasirodė jo 1955-aisiais įrašytos „Goldbergo variacijos“. Tai buvo kvapą gniaužiantis debiutas plokštelių rinkoje, bemat tapęs labiausiai perkamu klasikinės muzikos įrašu, nepajudinamai įsibuvusiu ir tolesnių metų kataloguose. Įvykis, visaip aptarinėtas daugybėje straipsnių. Tačiau kai G. Gouldas 1981-aisiais nusprendė „Variacijas“ garsiojoje CBS studijoje interpretuoti dar kartą, rašė: „Dabar, kai jau esu vyresnio amžiaus, savo ankstesnėse interpretacijose dažnokai pastebiu per greitus tempus. Kontrapunkto struktūroms reikia atitinkamos rimties, susikaupimo, taigi manau, kad būtent šito stokoja ir mano pirmasis „Goldbergo variacijų“ įrašas.“

Taigi, vis dar žavėdamasis ankstyvąja fenomenalaus pianisto plokštele, klausausi 1981-aisiais įrašytų „Goldbergo variacijų“, užsklendusių jo gyvenimo kelią (G. Gouldas mirė 1982-aisiais, būdamas 50-ties, prieš pasirodant šiam albumui). Taip, greitieji tempai kai kur santūresni, bet ir čia jų džiugus spindesys vyrauja, atitikdamas ir kosminę šio kūrinio energetiką, ir visumos diktuojamą architektoniką. Įsidėmiu tas variacijas (jų trisdešimt, neskaitant pradžioj ir pabaigoj nuskambančios mįslingos temos), kurios ir šiame įraše vadintinos lėtomis. Tokių aptinku keturias. Paskui tą patį darau klausydamasis S. Dinnerstein koncerto – lėtų ir labai lėtų variacijų suskaičiuoju šešiolika, nors kai dar kartą galvoju apie šį koncertą (man pačiam netikėtai įsibuvusį atmintyje), atrodo, kad jų būta daugiau. Nemažai kur tarsi priverstinai vangi muzikos slinktis savaime linko į tylius, kartais vos girdimus skambesius, taip lyg ketindama išsakyti kažką itin reikšminga. Paprastai tai vyksta atlikėjo dvasios kaitrai neatslūgstant, o dar labiau suaktyvėjant. Bet S. Dinnerstein savo intymiausius „kuždesius“ mieliau siejo su vėsa ir netgi šaltuku.

Jau po pirmojo variacijų penketuko buvo aišku, kad švytinčios Garsų Katedros didybės šį vakarą nepatirsi. Tačiau esi klausytojas ir norom nenorom žengi paskui somnambulišką, žvake nešiną vedlę į mėnesienoj vos beatpažįstamą šventovę. Žvelgi į realių formų ir šešėlių rezginius, stebi šviesos žybsniu prasidedančias ir tuoj į tamsą neriančias frazes. Vaiduoklių aimanos?

Jautri ir, sakytum, kryptingai išpuoselėta pianistės technika naudoja daugybę piano ir pianissimo niuansų bei meistriškų, šaltiems rudens saulėlydžiams giminingų atspalvių. Judriosios variacijos nuo tokių atšvaitų nenutolsta (o ir neketina to daryti). Negyvas stropiai nušlifuotų brangakmenių spindesys. Briaunos, kurių dienos šviesoje gal ir nepastebėtum. S. Dinnerstein jomis liūdnai, tarsi atsisveikindama (parafrazuoju vienos įžvalgios klausytojos pastebėjimą) gėrisi.

Susižavi ir tu, tik kad bemat vėl nusivili. Kodėl? Gal todėl, kad neatstoja įtarimas, jog visa tai nekyla iš vidinio interpretatorės poreikio. Nebegalvodamas apie pačios muzikos reikmes savęs klausi – kiek šis subjektyvumas turi jos nesuvaidinto įsitikinimo? Koks meilės ir savimeilės santykis? O gal ji tik įgudusiai įkinko išmiklintą amatą, gal drąsiai patiki, kad ir be aiškesnių, labiau įtikinamų motyvų galima viską versti „aukštyn kojom“. Arba mano, kad toksai sumanymas ir toks „pianistinės poligrafijos“ lygis turi prabilti savaime.

Noktiurniškų nuotaikų perteklius blankina netikėtai (to ne tik norisi – tai būtina) išnyrantį žvaigždėtą stebuklą – dvidešimt penktąją variaciją. Ji juk lygintina su „Pasijos pagal Matą“ didžiąja mecosoprano arija. Tik ekstazė čia dar labiau panyra į tylą, jungiančią didybę su nuolankumu. Galima pasakyti kitaip – priartinančią kūrybingo artisto galių apoteozę. Juk ir ji kartais būna šventa.

Ar ne tylus tokių galių ilgesys S. Dinnerstein kreipia melancholijos link? Kad ir kaip miglas pūstum, dvasios dvelksmo jos nepakeičia. Gal ir todėl mažumėlę gailu buvo po paskutinių „Goldbergo variacijų“ garsų stebėti ilgai virš klaviatūros pakibusias, iliuzinės „šventos tylos“ besišaukiančias pianistės plaštakas.