Muzika

Svečiuose – Vokietijos menininkai

Jonės Kaliūnaitės ir Eduardo Brunnerio koncertas

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Tylomis besipriešinant lietuviams valdininkams, kūrybinėms organizacijoms, net kolegoms muzikams, vienas kitas menininkas vis dėlto grįžta į savo tėvynės sceną. Šį kartą kažkaip pavyko tą padaryti altininkei Jonei Kaliūnaitei, dabar jau – profesorei, kaip rašoma koncerto programėlėje, iš Vokietijos. Baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą (prof. P. Radzevičiaus klasę), studijas tęsė LMTA (prof. P. Radzevičiaus kl.), Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje (prof. B. Westphal kl.) ir Zalcburgo Mozarteume (prof. Th. Rieblio kl.). Jonė – ne vieno tarptautinio konkurso laureatė. Grojusi Bambergo, Frankfurto radijo, Frankfurto operos, Bonos „Beethovenhalle“, Eseno operos simfoniniuose orkestruose, buvusi Duisburgo filharmonijos orkestro altininkė solistė. Koncertavusi su Šv. Kristoforo, Nacionaliniu simfoniniu orkestrais, Vilniaus, Manheimo kvartetais, „Kaskadų trio“, su daugeliu solistų, dalyvavo festivaliuose ir kt. Dabar ji – Bonos Saro aukštosios muzikos mokyklos profesorė, veda meistriškumo kursus Ispanijoje, Pietų Korėjoje, Bulgarijoje, Anglijoje... O Lietuvoje? Bet mes tik kalbame apie protų nutekėjimą. Kodėl nebandome tais protais pasinaudoti?

Koncerte sausio 26 d. dalyvavo ir žinomas, daug koncertuojantis, įrašęs apie 200 kūrinių į kompaktines plokšteles, ne vienus metus buvęs Bavarijos radijo simfoninio orkestro klarnetų primarijumi, inspiravęs daug kompozitorių sukurti kūrinių klarnetui, profesorius Eduardas Brunneris. Įdomu, kad po studijų Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje jis pradėjo groti prancūziškos sistemos klarnetu. Nors vokiečių orkestruose jis nepripažįstamas (ne dėl technologijos, bet dėl savito tembro), iki šiol E. Brunneris groja prancūziškos sistemos instrumentu. Skamba gražus, sodrus, neforsuotas garsas, „nepūsliuojamos“ frazės, ilga ligatūra.

Koncerte altininkė ir klarnetininkas su Roberto Šerveniko diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Karelo (labiau žinomo kaip „Carlas“ pagal italų kalbos tradiciją) Stamitzo Koncertinę simfoniją klarnetui, altui ir orkestrui D-dur, Maxo Brucho Koncertą altui, klarnetui ir orkestrui e-moll, op. 88. Kompozitoriaus tėvas Janas (Johannas) Stamitzas – Manheimo mokyklos puoselėtojas, kūręs naujos stilistikos ankstyvąjį simfonizmą. Jo sūnus K. Stamitzas jaunesnysis klarnetą panaudojo simfonijoje jau 1755 metais. Instrumentas orkestruose įsitvirtino tik paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje.

Naująjį stilių XVIII a. charakterizavo ne tik saviti tembriniai instrumentuočių deriniai. Klausytojus stebino ryškūs Manheimo mokyklos orkestro dinaminiai kontrastai. Sako, kad ir W.A. Mozartas Manheime pirmą kartą išgirdo klarnetą ir tokius kontrastus. K. Stamitzo Koncertinei simfonijai būdingi orkestro unisonų, tutti ir solinių skaidrių epizodų sugretinimai, spalvinga instrumentuotė, styginių ir valtornų deriniai, muzikos ekspresija.

Kaip tik būdingiausių naujajam simfonizmui stilistikos bruožų koncerte ir nepavyko išgirsti. Solistai ekspresyvūs, geras jų ansamblis, tačiau kas lėmė tokius nedrausmingus įstojimus: solistai, orkestras, dirigentas? Tikriausiai pastarasis. Tik nedaugelį fragmentų galime charakterizuoti kaip „skaidrius“. Dažniausiai solistai ir orkestras skendėjo sunkiame garsyno tumule. Gaila, nes kūriniai mūsų salėje negirdėti, o solistai – meistrai.

M. Brucho Koncertas klarnetui ir altui e-moll – romantiškas kūrinys. Gražūs solistų dialogai, dainingi išsisakymai. Tačiau juos tramdė orkestro skuba, solistus užgožianti garso materija. Vėl nesisekė valtornai.

Johanneso Brahmso Trečioji simfonija F-dur – vienas brandžiausių, aistringas, romantiškos nostalgijos prisodrintas kūrinys. Šios stilistikos orkestrinė muzika – tai visada kelių balsų pynė, iš kurių dažniausiai vienas – pagrindinis. Kiti kuria koloristiką, harmoninį apdarą, palaiko atmosferą. Šį kartą simfonijos muziką stengtasi pateikti ekspresyviai. Tačiau ekspresija – tai ne skubėjimas. Bėgant į priekį prarandami prasminiai akcentai, dialogai, dingsta balsų pusiausvyra. Visiems grojant forte, dažnai dingdavo ir temų linijos. Keistu kampuotumu, grubia artikuliacija buvo ženklinta puikioji trečiosios dalies plastika.

Gaila, kad nebėra tradicijos ateiti klausyti simfonijos. Po pirmoje dalyje pasirodžiusių solistų daug klausytojų iš koncerto išėjo. O klarnetai, obojai ir antroje dalyje grojo tikrai ne blogiau...