Dailė

Tapytojo ir grafiko dialogas

Šilkografijų paroda „Vilniaus albumas. Sąsiuvinis Nr. 2“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Justina Augustytė

iliustracija
Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Šilkografija Kęstučio Grigaliūno. Be pavadinimo. 2007 m.

Prieš metus pasirodęs „Vilniaus albumo“ pirmasis sąsiuvinis jau turi tęsinį. Šįkart jame – šilkografijų ciklu „Pažaislis“ virtę 28 tapytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno darbai. Dvylikos egzempliorių tiražu išleistas albumas – ne reprodukcijų, o originalių grafikos lakštų, kuriems pagrindu tapo R.P. Vaitiekūno piešiniai, rinkinys.

Visą laiką R.P. Vaitiekūno kūryba ir tapyba man buvo kone sinoniminės sąvokos. Vos pagalvojus apie lietuvišką tapybą, akyse išnirdavo dailininko paveikslai ir kildavo asociacijos su storu dažų sluoksniu, riebiais potėpiais, taktilišku paviršiumi, specifiniu koloritu. Pasirodo, R.P. Vaitiekūno darbams, anot A. Andriuškevičiaus, geri ne tik abu teptuko galai. Antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis leidžia pamatyti ir kitokį Vaitiekūną, kuriam paklūsta ne tik tapybos, bet ir grafikos plastinė kalba. Iki šiol jo piešiniai beveik nebuvo rodyti (tiesa, šiek tiek jų pristatyta prieš kelerius metus „Lietuvos aido“ galerijoje vykusioje dailininko tapybos ir piešinių parodoje, dar pluoštas – jo kūrybai skirtame albume). Šilkografijų ciklas „Pažaislis“ suteikia progą žvilgtelėti į šalia visiems gerai pažįstamos tapybos egzistuojančią paraštinę (arba juodraštinę) dailininko kūrybos sritį.

Šiuo kūrybinės virtuvės atskleidimo aspektu antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis tęsia pirmojo pradėtą tradiciją. Ano albumo lakštų rinkinys gan margas ir nevienalytis. Jame pristatyti dvidešimties skirtingų autorių – ne tik dailininkų, bet ir fotografų, rašytojų, kompozitorių – darbų pagrindu sukurti šilkografijos darbai. Tuomet jie suformavo daugiabalsį polilogą, kuriame įvairiausiais raiškos būdais apie įvairiausius dalykus kalbėjo pora dešimčių vyresniosios kartos menininkų. Projekto iniciatorius Kęstutis Grigaliūnas „Vilniaus albumu“ kalba apie šilkografijos technologiją ir jos galimybes. Greta technologinio aspekto, išryškėja ir platesnis kontekstas, bylojantis apie menininko požiūrius, simpatijas, galimas įtakas. „Vilniaus albumai“ – tarsi savotiška duoklė dailininkams, buvusiems ir kūrusiems vienu metu. Apie tai K. Grigaliūnas kalba nebanaliai, be patoso, kalba intelektualiai ir žaismingai, vietoje žinomų ir tarsi menininkų vizitinėmis kortelėmis tapusių darbų pasirinkdamas marginalijų – eskizų, juodraščių ir šiaip „papaišymų“ – eksponavimą.

iliustracija
Ričardas Povilas Vaitiekūnas.
Šilkografija Kęstučio Grigaliūno.
Be pavadinimo. 2007 m.

Antrasis „Vilniaus albumo“ sąsiuvinis labiau primena dialogą – dviejų dailininkų pokalbį. Šįkart ekspozicija vientisa ir temos, ir plastinės raiškos atžvilgiu, tad galima aiškiau išskirti abiejų dalyvių balsus. K. Grigaliūnui teberūpi šilkografija ir jos raiškos galimybės. Tai itin ryšku šioje ekspozicijoje, kuri tik įėjus apgauna net ir patyrusią akį: atrodo, kad ant galerijos sienų sukabinti piešti ar tušu lieti originalai, ir tik priėjus arčiau spaudos taškai išduoda, kad tai – šilkografijos atspaudas. Teberūpi jam ir paraštinė kūrybos sritis, šiuo atveju piešiniai.

Pažvelgus į šilkografijos lakštų turinį, atsiskleidžia ir R.P. Vaitiekūnui rūpimi dalykai. Nors šis „Vilniaus albumas“ fiksuoja dviejų kūrėjų – tapytojo ir grafiko – susitikimą, R.P. Vaitiekūnas sakėsi prie jo niekuo neprisidėjęs ir dėl to besijaučiąs tarsi pomirtinėje parodoje. Mat dirbtuvėse Pažaislyje dailininkas senais piešiniais kūrendavęs „buržuiką“ ir net nemanęs, kad kada nors jie bus eksponuojami kaip meno kūriniai. Ne vieną dešimtį metų skaičiuojančiuose popieriaus lapuose sustingdytos kasdienybės akimirkos. Greitu štrichu, tai ryškiu ir tvirtu, tai lengvu ir trūkčiojančiu kontūru, teptuko prisilietimu sukuriamos žmonių figūros, portretai, natiurmortai, interjero fragmentai. Piešinius jungia apibendrintas piešinys, fragmentiška kompozicija, nebaigtumo principas. Juntama neskubri laiko tėkmė. Eksponuojami piešiniai lengvi vizualiai ir neapsunkinti bereikalingomis mintimis, nieko nedeklaruojantys, tik suteikiantys erdvę meditatyviau nusiteikusio žiūrovo apmąstymams. Tad R.P. Vaitiekūnas savo piešiniais kalba taupiai, nedaugžodžiauja. O tai jau toks Vaitiekūnas, kurį atpažįstame ir jo tapybos darbuose.

„Vilniaus albumas. Sąsiuvinis Nr. 2“ nėra rimtas pokalbis, kuriame gimsta atsakymai į rimtus klausimus. Greičiau tai bičiuliškas pasišnekučiavimas apie grafiką, kūrybą ir kūrėjus. Lengvas ir paprastas, nereikalaujantis pastangų. Pasiklausyti Kęstučio Grigaliūno ir Ričardo Povilo Vaitiekūno dialogo ir į jį įsiterpti dar bus galima iki vasario 16 d. galerijoje „Kairė–dešinė“.