Karlheinzas Stockhauzenas – jau istorija

Karlheinz Stockhausen

Praėjusių metų pabaigoje, gruodžio 5 d., Kiurtene mirė vokiečių kompozitorius, elektroninės muzikos pionierius Karlheinzas Stockhausenas. Šiemet vasarą jam būtų suėję 80. Kai 1998 m. rugpjūčio 22 d. K. Stockhausenui – vienam garsiausių, kūrybingiausių ir „skandalingiausių“ XX a. kompozitorių, kuris nuo pokario Darmštate formavo naują požiūrį į muziką, komponavimą – sukako 70 metų, apie jį daug kalbėta, jam skirti žurnalų puslapiai. „Neue Zeitschrift für Musik“ spausdino šešis išsamius straipsnius. Štai keletas paties K. Stockhauseno minčių, svarbiausių jo kūrybos nuostatų.

„Nuo to laiko, kai aš, sulaukęs 22 metų, ėmiau komponuoti, visame kame, ką bedariau, vyravo trys pagrindinės idėjos. Pirmoji – laisvė. Kai po studijų ir valstybinių egzaminų Kelno aukštojoje muzikos mokykloje, kurią baigiau kaip muzikos pedagogas ir pianistas, nusprendžiau pradėti kompozitoriaus gyvenimą, aukščiausias visa ko idealas man jau tuomet buvo laisvė. Siekiau, kad niekas nevaržytų mano kūrybos, nenurodinėtų man muzikos tiesų, jos formavimo taisyklių. [...]

Antra – tai naujumas. Tai pagrindinis siekis nuo to laiko, kai aš apsisprendžiau neberašyti muzikinių pratimų. Pavyzdžiui, Čakonos Bacho stiliumi ar sonatos Hindemitho stiliumi... Nutariau komponuoti absoliučiai nepriklausomai nuo to, ką iki šiol mokėjau, pažinojau. Norėjau komponuoti taip, kad ir man pačiam viskas būtų nauja. Iki dabar esu šiai nuostatai ištikimas. [...]

Trečia – tai dvasingumas, dvasingumas, dvasingumas. [...]

Politiniais sumetimais 25 metus mūsų šalyje buvau ujamas kaip šuo. Sakyta, kad mano muzika mistiška, religinga, perdėm elitinė, „privati“, kad aš nepaisau visuomenės poreikių. Tai prasidėjo 1968-aisiais, o šiek tiek atlėgo 1991–1992-aisiais. Tie patys žmonės, kurie man reiškė pretenzijas, iki šiol vadovauja daugeliui muzikinių institucijų: dirba redaktoriais, žurnalistais, vadybininkais. Tai tikrai buvo sunkus metas. Mano kūriniai Vokietijoje buvo beveik neatliekami. [...]

Mūsų pasaulis nedelsdamas numirtų dvasine „atomine mirtimi“, jeigu nuolatos neatsirastų kas nors NAUJA, kas suteiktų mums vilties, mus palaikytų ir po kiekvienos nakties duotų vidinės stiprybės vėl su viltimi pakilti. Tam pašauktas menas ir menininkai [...].“

1998 m. Lietuvoje lankėsi tuo metu Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje studijavęs kompozitorius ir dirigentas Vykintas Bieliauskas (Baltakas). Tuomet jį kalbino Irena Mikšytė – apie K. Stockhauseną, su kuriuo V. Baltakui, kaip laisvam menininkui, teko bendradarbiauti.

Jūs dar labai jaunas – vos trečią dešimtmetį įpusėjęs žmogus. Kokie likimo vingiai Jus suvedė su avangardinės muzikos patriarchu?

Mokiausi Karlsruhės (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje, joje tuo metu dėstė Peteris Eötvösas – buvęs ilgametis K. Stockhauseno bendramintis ir bendražygis. Jis beveik dvidešimt metų gyveno netoli Kelno esančiame Kiurteno mieste, kuriame buvo K. Stockhauseno rezidencija, jo leidykla, reguliariai rengiami meistriškumo kursai, daugelį metų veikė kompozitoriaus ansamblis, propagavęs jo kūrybą. P. Eötvösas buvo jo dalyvis. Apie 1990-uosius Lietuvoje su įkurtu ansambliu „Penki vėjai“ buvome pirmieji, atlikę K. Stockhauseno „Stimmung“.

Kaip lietuviai tai priėmė?

Kūrinį atlikome festivalyje „Jauna muzika“. Publika buvo specifinė, jauna, atvira visokioms naujovėms ir eksperimentams. Klausė dėmesingai, nors kūrinys trunka visą valandą. Autorius yra gan prieštaringa asmenybė. Viena vertus, teigia, kad nieko negalima kartoti, kad muzika turi gimti spontaniškai; kita vertus, muzikantas jo sumanytoje konstrukcijoje yra tik varžtelis. Jis reikalauja tikslumo, nuoseklumo. Nori, kad atlikėjai savarankiškai kurtų, o kartu bijo, kad nenukentėtų, nebūtų iškreiptas jo sumanymas. Kompozitorius laukia, kad atlikėjas užpildytų tai, kas jo muzikoje yra „tarp eilučių“.

Ar Jums su kompozitorium netrukdo bendrauti amžiaus skirtumas?

Sakyčiau, netgi padeda. Jeigu K. Stockhausenas pajunta, kad jo muzika nuoširdžiai domiesi – jis tėviškai moko, globoja. Be abejo, jis savotiškas keistuolis. Tačiau manęs, pavyzdžiui, nešokiruoja, jei žmogus nori būti „prižiūrima gėlytė“. Tegul... Nereikia stengtis K. Stockhauseno muzikos „suprasti“. Jokios studijos ir „pažinimo siekis“ čia nepadės. Tai savotiškas žaidimas, dažnai be jokių išankstinių taisyklių. Arba žaidi kartu, arba ne. Arba priimi tai, ką tau siūlo, arba ne... Reikia gebėti tai muzikai tiesiog atsiverti...

Ką dar jubiliejiniais metais teko atlikti?

Vieną dalį iš kompozicijos „Liežo abėcėlė“ („Alphabet für Liege“, sukurtą 1972 m.). Daugelį K. Stockhauseno kūrinių galima atlikti dalimis. Ši dalis trunka vieną valandą – dideliame name tai šen, tai ten groja ir dainuoja įvairios grupės. Kartu tai ir savotiškas scenos kūrinys. Pernai jį atlikome Reinsbergo operos festivalyje, o šiais metais – Šlėzvigo-Holšteino festivalyje, K. Stockhausenui skirtame koncerte Hamelburge. Autorius atlikimu liko labai patenkintas.

Ar kompozitorius ką nors žino apie Lietuvą?

Šį bei tą. Manau, kad gerokai daugiau apie Lietuvą žino jo sūnus Markas, puikus trimitininkas. Jis pažįsta ir Bronių Kutavičių, yra atlikęs jo kūrinį „Ištari žodį – lūpos ledėja“.

Ačiū už pokalbį. Jį baigsiu K. Stockhauseno mintimis: „Visa, ką bedaryčiau, susieta su mintimi, kad aš pats tampu nebereikalingas. Kaip architektas, kuris pastato katedrą: štai, katedra jau stovi... Ją gali matyti. Juk svarbiausia yra kūrinys!“

Parengė J. F.