Netikėtas Felikso Bajoro muzikos skambėjimas

NAXOS bei Lietuvos muzikos ir informacijos centras išleido Felikso Bajoro plokštelę „Muzika styginiams“, ją įrašė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Nora Petročenko (sopranas), dirigentas – Donatas Katkus.

Kompaktinėje plokštelėje pristatoma: simfonija Nr. 2 „Stalaktitai“ (1970), „Veiksmažodžių siuita“ (1966), Preliudas ir tokata (1967), „Ženklas“ (Mindaugo Tomonio eilės, 1996). Priskaičiavę kitoje Šv. Kristoforo kamerinio orkestro kompaktinėje plokštelėje įrašytą „Saulės taką“, turime visų F. Bajoro opusų (neskaitant perdirbinių) styginių orkestrui garso įrašus.

Aptariama plokštelė pasižymi bent dviem intriguojančiais dalykais. Pirmasis: kaip matyti iš kūrinių atsiradimo metų, F. Bajoro braižo pokyčiai atskleidžiami ryškiu, laiko suformuotu būdu. Ankstyvieji F. Bajoro opusai – veržlesni, trumpesni, nulemti konkrečių idėjų. Pusvalandžio trukmės „Ženklas“ – pjesė, ilgesnė už „Stalaktitų“ simfoniją, kūrėjo polinkio į mąslų, neskubų egzistencinį filosofavimą rezultatas.

Antra įdomi savybė – visiškai kitoks skambesys, nei esame įpratinti Sauliaus Sondeckio diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro. Šiame įraše dėmesys sutelktas į frazavimą. Motyvai, sakiniai ir „pastraipos“ griežiami taip išmąstytai, stengiantis, taip pabrėžiant, kad vaizduotėje muzikinės frazės virsta trijų išmatavimų figūromis. Galima spėti, kad D. Katkus žino, ką daro, – su F. Bajoro muzika ir jos autoriumi dirigentą atlikėjiški santykiai sieja dar nuo tų laikų, kai D. Katkus griežė altu Valstybiniame Vilniaus kvartete, o F. Bajoras jiems parašė „Vilniaus kvarteto“ diptiką (1974). „Muzika – tai kalba“, – akcentuoja F. Bajoras. „F. Bajoro muziką taip pat sunku groti, kaip W.A. Mozarto“, – šiandien dalijasi patirtimi buvę D. Katkaus bendražygiai stygininkai.

N. Petročenko pagal išsilavinimą yra muzikologė, o dabar – solistė, puikiai dainuojanti modernią muziką. Linkėčiau jai labiau pasitikėti savimi ir nesidairyti į populiariausių kolegių dainavimo manieras, kaip kartais nutinka.

Kadangi leidinio kūrinių anotacijas parašė irgi D. Katkus, plokštelė sukelia savotišką vientisumo įspūdį. To priežastis, matyt, yra tekstai, atskleidžiantys atlikėjiškus muzikos niuansus – anotacijos perteikia opusų emocijas, ir atrodo, kad pristatoma ne tik muzikos sandara, bet ir atlikėjo intencijos.

Rita Nomicaitė