Kino miražai: „Undinė“

„Undinė“

Taip jau pas mus atsitinka, kad kai kurie filmai kino salėse lyg koks miražas komercinėje dykumoje šmėsteli ir išnyksta. Mat kino platintojai šiuos beglobius vaikus paleidžia į pasaulį, skyrę jiems minimalias egzistencijai būtinas lėšas, o komerciniai kino rodytojai tokius našlaitėlius priglobia tik porai savaičių. Nebūtų gaila, jei taip elgtųsi su kokiu nors nieko vertu trileriu, tačiau neretai tenka apverkti gerus filmus, kurie kino ekranuose kažkodėl pasirodo ne laiku ir ne vietoje. Tuomet neįvyksta net ir naujametinis stebuklas.

Taip atsitiko su režisierės Annos Melikian filmu „Undinė“ („Rusalka“, Rusija, 2007), kuris į kino ekraną išlindo beveik Naujųjų išvakarėse, o Senų naujųjų jau nebesulaukė. Tokiu metu komerciniuose kino ekranuose išlikti gali nebent nostalgiją ir iliuzijas keliantis filmas „Likimo ironija, arba Laimingų Naujų!“.

Nežinia, ar Lietuvoje A. Melikian pavardė kam nors įsirėžė atmintin, kai 2005 m. buvo rodomas jos debiutinis filmas „Marsas“. Kino platintojai vis dėlto ryžosi atvežti jos naują ironišką dramą „Undinė“. Filmas buvo gerai įvertintas Sočyje, rusų kino festivalyje „Kino tauras“. Jauna aktorė Marija Šalajeva, sukūrusi pagrindinį undinės Alisos vaidmenį, už jį pelnė prizą. Visai neseniai „Undinė“ dalyvavo Sandanso nepriklausomojo kino festivalyje, kuriame A. Melikian „Pasaulio kino“ kategorijoje buvo apdovanota už režisūrą.

Kai vasarą šį filmą žiūrėjau festivalyje „Kino tauras“, neturėjau jokių iliuzijų, kad jis atkeliaus į lietuvišką kino repertuarą. Tokia naujiena maloniai pradžiugino, nes gerais filmais, kaip ir geromis knygomis, norisi dalytis. Po nesėkmingo starto komerciniuose ekranuose trumpam A. Melikian filmas šmėstels ir „Skalvijos“ kino centro repertuare.

Filmas „Undinė“ – tai šiuolaikinė pasaka. Ji nėra sukurta pagal Hansą Christianą Anderseną. Tiesa, A. Melikian neslepia, kad šio dano „Undinėlė“ – viena mėgstamiausių jos pasakų. Vis dėlto kai kuriuos originalios pasakos motyvus filmo režisierė panaudojo, tačiau pritaikė juos šiuolaikinei istorijai.

„Undinės“ pasakojimas prasideda, kai pagrindinė herojė Alisa dar tik žuvele plaukioja mamos pilve. Tačiau kai ši sutinka tolimųjų reisų jūreivį, žuvelė virsta mergaite. Filmo istorija skyla į du pasakojimus, kurie skiriasi pagal Alisos amžių ir gyvenamą vietą. Pirmasis pasakojimas – apie šeštuosius Alisos gyvenimo metus, kai ji su mama ir močiute gyveno ant jūros kranto. Tada mergaitė svajojo būti balerina. Prikišusi į kojines monetų, ji bando vaikščioti ant pirštų galų, kol kraujas pradeda sunktis pro baltas kojinaites. Tačiau šią svajonę tenka pamiršti ir lankyti choro repeticijas. Viena didžiausių Alisos svajonių – sulaukti tėčio. Tačiau jis iš tolimų plaukiojimų sugrįždavo tik į mergaitės fantazijas ar sapnus. Kartą Alisa kartu su minia miestelio aikštėje išgyveno pasaulio pabaigą. Jai pasibaigus, mergaitė nusprendė nebekalbėti. Todėl būdama septynerių ji pateko į specialiąją mokyklą, kur jos draugu tapo Dauno sindromu sergantis berniukas. Per ilgus tylėjimo metus mergaitė išmoksta savo energiją sutelkti norų išpildymui. Alisai panorus, uraganas sugriauna jų trobą ant jūros kranto. „Kai žmonėms nebėra kur dėtis, jie važiuoja į Maskvą“, – sako undinė. Ir trys skirtingų kartų moterys atsibeldžia į megapolį.

Prasideda antrasis gyvenimo etapas. Alisai iki pilnametystės lieka tik žingsnis. Maskvoje merginai darbų nestinga, nes kalbančių žmonių čia nedaug tereikia. Marionečių visuomenė gyvena vadovaudamasi naująja biblija – reklama. Ten atrandami visi neginčijami atsakymai į iškylančius klausimus. Vieną tokį nusmurgusį šių dienų švento žodžio nešėją verslininką Sašą (Jevgenijus Cyganovas) Alisa sutinka ant tilto ir iškart įsimyli.

Čia filmo žanras pasikeičia. Ironiška, kiek absurdiška drama įgauna saldoką „Amelijos iš Monmartro“ prieskonį. Tačiau įvilkusi ją į pasakos stilistiką režisierė nepameta pagrindinės nemoralizuojančios, bet konstatuojančios filmo minties – žmonės yra tik žmonės, jų svajonės išsigimusios, todėl daugumos jų banalūs norai išsipildo vien surūkius cigaretę. Tačiau net ir tokie žmonės būna verti undinės meilės, o žiūrovai – verti trumpo kino miražo.

Ne veltui Berlyno kino festivalyje „Undine“ bus atidaryta „Panoramos“ programa.

Sonata Žalneravičiūtė