Vaizdų perteklius ir baltos dėmės

Keiichiro Shibuya ir Takashi Ikegami. Instaliacija „Filmachine“. 2006 m.

Anot vieno iš „Transmedialės“ konferencijos pranešėjų, islando Einaro Thorsteinno: vaizdai labiausiai riboja mūsų sąmonės veiklą, o šioji yra bene labiausiai ir visai be reikalo nuvertinama žmonijos galia. Menininkas, architektas ir, teisingiausia būtų sakyti, magas yra įsitikinęs, kad sekdamas reliatyvumo teorija atkeliausi iki to paties, ką tūkstantmečiais teigė pasaulio religijos – gyvename keliuose (mažiausiai trijuose) pasauliuose, o mūsų įvardijama realybė tėra ribota žemutinio „aš“ buveinė, įrėminta, kontroliuojama ir darkoma vaizdų srauto.

Vaizdo nepatikimumo klausimas keltas beveik visuose festivalio filmuose ir meno kūriniuose, nors jie ir gamino begalę naujų vaizdų, na ir kas, kad šie tvirtino menką atvaizdo ryšį su realybe. Kadangi daugianario renginio tema buvo konspiracija, ir pačiam realybės suvokimui nebuvo pasiūlyta jokio tvirtesnio pamato nei liulanti klaustukų jūra. Šimtus kartų percituotas Slavojus Žižekas iš ekrano ir vėl reikalavo „trečiosios piliulės“ – ne iliuzijos, ne realybės, o realybės iliuzijoje (reality in illusion in itself. Iš filmo „Perversiškas kino gidas“).

Iš savaitės, praleistos Pasaulio kultūros namų pastate (1957 m. JAV dovana Vokietijai, savo laiku neįtikėtinai šiuolaikiški Kongresų rūmai), kur vyko festivalis, beklausant įvairiausių pranešimų ir besidairant po parodą, išaiškėjo trys medijų menų elgesio su vaizdais tendencijos: oficialios istorijos perrašinėjimas arba naujų jos versijų paieška pasitelkiant dokumentikos kalbą, vaizdo neigimas (per pačią kūrinio idėją arba prioritetą teikiant garsui (vaizdas tik lydi, dažniausiai yra abstraktus) ir domėjimasis nematomais dalykais (nežinomos dalelės, slaptos operacijos, bendruomenės, agentai, ateiviai ir pan.). Visos 3 kryptys veržiasi į sunkiai apčiuopiamą ir nepatikrinamą kažko užribį, todėl dauguma festivalio idėjų skolinosi įvairių mokslų ir net ezoterikai priskiriamus terminus bei metodus.

Evos Horn teigimu, žmonių susidomėjimas konspiracijos teorijomis byloja apie kontrolės pojūčio praradimą. Pasaulinė politika ir net kasdienė aplinka yra tapusios tokios komplikuotos ir nenuspėjamos, kad atsiranda poreikis supaprastinti istorijas iki aiškių, įvardytų veikėjų. Siekiama paprastai suprantamos skirties tarp draugų ir priešų. Seda Gurses tuo tarpu rūpinasi ne nutylėtų ar neaiškių įvykių išviešinimu, o atvirkščiai – kaip programinės įrangos vartotojai galėtų išsaugoti privatumą ir bent kur nors išlikti anonimiški. Nereikia nė slaptų tarnybų, užtenka „Google“ sistemos veiklos, kad pasijustum nejaukiai. Tapdamas „Gmail“ pašto vartotoju automatiškai suteiki teisę sistemai analizuoti savo asmeninių laiškų turinį. Pagal dažniausiai naudojamus žodžius parenkamos reklamos ir įdedamos internetinio puslapio lange. Kas čia bloga? Kategorizuota informacija prie jūsų pašto gali būti neteisinga, tada duomenys iškraipomi. Kitas, nepaminėta kieno, bet tikėtina slaptų tarnybų, gana šiurpus metodas, taikomas nustatyti, ar laiške meluojama, pagal tipinių žodžių ir formuluočių kiekį, – kiekybinė analizė (angl. quantification). Jau nebekalbama apie tai, kad beveik nebėra vietos, kur žmogus galėtų būti nefiksuojamas ir atskiriamas, padėtis kur kas pavojingesnė – tobulėja sistemos, kurios gali tą gausią informaciją analizuoti, reaguoti į ją ir kontroliuoti. Vieno mokslininko, kurio pavardės nenugirdau, nuomone, anonimiškumas galimas tik tuomet, jei kiekvienas visuomenės narys užsidėtų vienodo dydžio dėžę, vaikščiotų tokiu pat greičiu, unifikuotus namus paliktų grupėmis ir visuomet keliautų skirtingu maršrutu. Tačiau tuojau pat iškyla klausimas: ar mes norime gyventi tokioje visuomenėje?

Joana Hadjiithomas ir Khalil Joreige. Iš ciklo „Stebuklingas Beirutas“. 1997–2006 m.

Parodoje šalia dažniausiai su technologijomis flirtuojančių darbų įsiminė vienas savo gyliu visus pranokstantis kūrinys: Joanos Hadjiithomas ir Khalilo Joreigės „Latentiniai vaizdai“ iš ciklo „Stebuklingas Beirutas“ (1997–2006). Pateikiama Abdallaho Faraho fotojuostų kolekcija. Juostos iš pradžių nebuvo ryškintos dėl ribotų galimybių, o vėliau fotografas net nebesiekė jų ryškinti. Jam buvo gana paties nufotografavimo fakto. Viena vertus, tai išreiškia susilaikymo nuostatą vaizdais užterštos aplinkos atžvilgiu. Kita vertus, tokio elgesio priežastis gali būti daug žmogiškesnė – tai suvokimas, kad vaizdas, patekęs į išorę, bus neišvengiamai iškraipytas, nuasmenintas, juo galima bus spekuliuoti, keisti kontekstą ir reikšmes. Tai būtų lyg asmeninių atsiminimų vagystė. Farahas kadrą po kadro daugybėje juostelių aprašo. Tai yra jo dienoraščio forma. Nusigandęs motinos žvilgsnis pro petį, mylimos moters krūtinės grožis, vaitojantis pašautas draugas, kantria apsimetanti seselė, kiemas, kur užaugo, – visa tai liks vieno žmogaus atmintyje. Žmogaus, kuriam frazė: „Atvaizdas visada yra kažkas daugiau ir kažkas mažiau nei tai, ką matai“, reiškia daugiau nei sausą formuluotę.

Preciziškumu išsiskyrė ir itin daug dėmesio susilaukė dueto iš Japonijos Keiichiro Shibuya (garsas) ir Takashi Ikegami (vaizdas) garso instaliacija „Filmachine“ (2006) ir muzikinis performansas. Shibuya gilinasi į garso struktūras ir daro tai remdamasis matematika. Pradėdamas nuo vieno garso, tam tikru atstumu tankina garsų audinį, kol sudėtingos aštrios jo struktūros virsta vientisu triukšmu. Gali girdėti virsmo momentą. Tai kažkuo primena mikroskopinį šampūno reklamų žvilgsnį į plauko struktūrą. Tuomet suprogramuojama taškų transliavimo eiga ir išgaunamas gana agresyvus garso takelis. Rezultatas, sakyčiau, drastiškas, nes girdi tai šaltą kaip ledas garso skilinėjimą, tai spengimą, tai tarpinę būseną. Į visa tai įtraukiami ir žemo dažnio garsai, todėl garso takelio klausymas tampa netgi labiau fizine patirtimi, nei akustine. Beje, prie įėjimo paruošti ausų kamštukai tai patvirtina.

Instaliacijoje „Filmachine“ ratu išdėstytos garso kolonėlės kuria erdvinę garso struktūrą, kurios ratilai skrodžia žiūrovų kūnus. Ikegami įvaizdina garsus. Dalis vaizdų nenutolsta nuo matematinės garsų sudėties vizualaus atkartojimo. Bendras tvarinys krečia ir įtraukia lyg labai intensyvi meditacija ar kita kokia nors mistinė patirtis. Stiprų šių kūrinių efektą kai kas vertina kaip gerai apskaičiuotą dėmesio vaikymąsi, tačiau man pasirodė, kad radikalumas kažkaip susijęs su griežta japonų kultūra ir jos nulemtais drastiškais emocijų proveržiais, net jei tam reiktų prisidengti matematikos racionalumu.