Naujas „Nepaklusniųjų“ teatro projektas

Vasario 2 ir 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ ansamblis „Nepaklusnieji“ kviečia į premjerą „Pero Giunto sugrįžimas“, kurtą pagal Henriko Ibseno dramos „Peras Giuntas“ V veiksmą (muzika Edvardo Griego). Režisierius ir lėlių autorius – Valentinas Masalskis, dailininkė – Renata Valčik. Vaidina ir groja: Andrius Radziukynas (fleita), Julius Černius (klarnetas), Ieva Sipaitytė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Sonata Zubovienė (fortepijonas), Rokas Zubovas (fortepijonas). Projekto vadovas – Rokas Zubovas.

Tai jau antras ansamblio „Nepaklusnieji“ teatro projektas – 2006 metais vadovaujant režisierei Ramunei Kudzmanaitei buvo sukurta „graudulingiausia“ muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal W. Shakespeare’ą, kur ansamblis „Nepaklusnieji“ atsiskleidė kaip „gebantis žaisti scenoje“. Nuo pat savo koncertinio gyvenimo pradžios Zubovas domisi įvairiomis bendravimo su žiūrovais formomis.

Prieš premjerą projekto vadovas Rokas Zubovas pasakojo: „Prieš trejus metus susibūrė „Nepaklusniųjų“ ansamblis – kiekvienas iš muzikantų savaip „nepaklusnus“, nevengiantis naujų patirčių, rizikos, ieškantis naujų bendravimo su auditorija būdų. Yra daug nuostabių muzikos kūrinių, gimusių pagal teatro veikalus. Todėl mūsų, muzikantų, prisilietimas prie teatro yra gana natūralus. Darbas su Valentinu Masalskiu mus pakreipė kita linkme – labiau dramatinio teatro kryptin. „Pero Giunto sugrįžimas“, manyčiau, apnuogina liūdnas tiesas apie mūsų nūdienos gyvenimą. „Bazės“ neturime. Kaip ir galimybių reguliariai dirbti. Dirbame savo iniciatyva, nuo kitų darbų nugriebtu laiku. Mes neturime ir vadovo (jei turėtume, nebūtume „Nepaklusnieji“). Idėjos gimsta įvairiai. Tikime kūrybinės laboratorijos idėja. „Pero Giunto“ pasirinkimas mums natūralus: viena vertus, Edvardo Griego šimtmetis, kita vertus – jaudinanti Henriko Ibseno drama ir geniali Edvardo Griego muzika. Pirminė idėja buvo kiek kitokia – vienas aktorius ir septyni muzikantai. Bet mūsų kalbintas aktorius Artūras Valuckas, gyvenantis Austrijoje, susirgo. Bendru sutarimu paskambinome Masalskiui. Susitikome. Jis iš karto pasakė, kad su mumis kartu nevaidins: jei su mumis scenoje vaidintų aktorius, mūsų, „muzikų teatro“, idėja mirtų, bet pati mintis, regis, jį suintrigavo. Jis ir pasiūlė spektaklyje naudoti lėles, kurios padėtų „uždengti“ mūsų vaidybos trūkumus. Išties, atrodytų, kad vaidinti su lėlėmis lyg ir sunkiau. Kita vertus, tas ego, kuris blokuoja kūrybinę energiją, susikoncentravus į lėlę tarsi išnyksta. Lėlė neturi ego, žmogui nebereikia jaudintis dėl kokių nors sceninių silpnybių. Repetuoti pradėjome 2007-ųjų pavasarį, etapais. O teatras „Lėlė“ geranoriškai su mumis bendradarbiauja suteikdamas patalpas repeticijoms.

Repeticijos su Valentinu Masalskiu mums buvo rimtos kūrybingumo pamokos. Svarbiausios – sceninės tarpusavio meilės ir pagarbos. Kaip koncerte grodami kamerinę muziką kartais pasijuntame solistais, nepaglobojame savo partnerio, neprisitaikome prie jo, panašiai ir spektaklyje. Kad ir kaip kartais būtų sunku, turime išmokti scenoje neužgožti partnerio, sudaryti jam kuo geresnes sąlygas. Aišku, iš pradžių darbas su sceniniu žodžiu buvo labai naujas, nepatirtas pasaulis, bet repetuodamas po tam tikro laiko pradedi jausti, kad visi raiškos būdai pasižymi labai giminingais dėsniais. Kaip koncertuodami jaučiame ir stengiamės perduoti publikai muzikinės kalbos niuansus, atskleisti muzikiniame tekste glūdinčias mums labai brangias mintis, idėjas, taip ir dirbant su Ibseno tekstu mintimis, idėjomis tikslas lieka tas pats – perduoti žiūrovui tekste, situacijoje slypinčias prasmes. Pasinėręs į konkretų žodžio pasaulį, pradėjęs analizuoti, kiekviename sakinyje atrandi tiek paslėptų skirtingų galimybių! Vienas mažutis pakeistas intonacinis niuansas, ir prasmė gali kardinaliai pasikeisti! Neištirta mums erdvė! Ir Valentinas Masalskis mums atskleidė ryšius tarp visų scenos menų. Repeticijų procesas buvo grindžiamas ir paprastais, gyvenimiškais patarimais, kurie padėjo atrasti idėjų raišką, kūno kalbą, santykį su lėlėmis, ir ilgomis pasaulėžiūrinėmis diskusijomis, darančiomis įtaką ne tik šio projekto įgyvendinimui, bet ir tolesniems, tikiu, mūsų visų kūrybiniams ieškojimams.

Bendraudami su Valentinu Masalskiu, bandydami „atrakinti“ žodį, mintį, sceninius ženklus, supratome, kad ir teatro pasaulyje, šalia visos magijos, yra daug triukšmo, formalių dalykų. Tais dalykais, kuriais serga visuomenė, serga ir visi menai. Ir mes, muzikai, daug grojame mechaniškai, formaliai, per greitai bėgame į sceną, idėjos nespėja subręsti, o mes jas eksponuojame, eksponuojame... Tačiau gyvenant taip pašėlusiai skubančiame pasaulyje labai sunku apsispręsti elgtis kitaip. Kai rimtai dirbi su muzikiniu tekstu (o darbas panašus kaip su dramos tekstu), kiekvienoje frazėje atrandi tūkstančius galimybių.

Lėlių idėja gimė spontaniškai: mes, muzikantai, braunamės į teatro ir į dvasių pasaulį. Masalskiui kilo mintis, kad mūsų lėlės turi atspindėti ryšį tarp muzikos ir teatro – taip atsirado iš instrumentų padarytos lėlės. Iš sulūžusių instrumentų pagamintos lėlės – tam tikras ne visai „sveikuojančio“ pasaulio ženklas. Personažai negali groti, nes yra patys „sulūžę“. „Neskamba“ mūsų širdys, sielos, gyvenimai, nes dėl įvairių priežasčių esame „sulaužyti“. Vienintelė sveika lėlė spektaklyje – Solveiga, simbolizuojanti tikėjimą, meilę, viltį.

Instrumentų paieška nebuvo sudėtinga. Mes, muzikantai, retkarčiais vaikštome pas instrumentų meistrus. Jie savo dirbtuvėse turi senų, nereikalingų instrumentų, kuriuos laiko dėl atsarginių dalių. Šiam projektui kaip tik ir pravertė meistrų atsargos.

Lėles nėra paprasta „prakalbinti“. Pavyzdžiui, Pero Giunto lėlę valdome dviese (čia mums labai praverčia muzikinio „susigrojimo“ praktika). Dabar intensyviai žiūrime teatro „Lėlė“ spektaklius, netiesiogiai mokomės, kaip išsakyti įvairius dalykus per lėles.

Kūrybiniame pasaulyje (ne vien teatre) trūksta ne tiek virtuoziškumo, kiek etikos, kuri mus ugdytų. Per kūrybos reiškinius galime išmokyti jaunus žmones fundamentalių gyvenimo tiesų. Tarkim, mylėti artimą savo, gerbti kitą, užjausti, suprasti. Meninės raiškos formos – visuomenės išlikimo garantas. Esu tuo įsitikinęs. Dauguma kūrėjų, gal patikėję rinkos ekonomika ar kitais dalykais, tos atsakomybės atsisako. Atsisako žmogų mokyti, atsisako parodyti, kas yra šventa, brangu, kas socialinėje terpėje mus ir laiko kartu. Menas sugeba įkaitinti mūsų vidų iki tos aukštos temperatūros, kurioje mums ir atsiskleidžia vidiniai pasauliai. Visais laikais menas atliko ugdomąją funkciją. Dabar jo poveikis dvasiai susilpnėjęs.“

Ridas Viskauskas