Lietuviškų mitų keliais

Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai

Studija „Periferija“ – tai Julija Gruodienė ir Rimantas Gruodis. Jau keliolika metų jie kartu kuria dokumentinius filmus apie paprastus, nepastebimus žmones, sutiktus gyvenimo ir Lietuvos periferijoje – Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, Pavilnyje, seniausioje Vilniaus pirtyje ar net Kaliningrado srityje. Gruodžiai savo filmuose fiksuoja realybę, kuria nesidomi bulvarinė žiniasklaida. Jų filmuose nėra didžiulių įvykių, skambių nusikaltimų, poetiškų ar politinių deklaracijų. Tiesiog pakraščio gyvenimas. Toks, koks yra. Pilkas, neišvaizdus, jame daug sunkaus darbo monotonijos ir nedaug spalvingų švenčių. Gruodžių filmų herojais gali tapti ir jau beveik iš kaimo peizažo išnykusios kaliausės („Kaliausė“), ir netoli Panevėžio esančiuose Sujetuose ir Perekšliuose grojantis mergaičių dūdų orkestras „Saulutė“ („Brasbendas“), ir sena kaimo tradicija („Talka“). Tačiau kūrėjai dažniausiai nesitenkina vien tik antropologiniu periferijos tikrovės liudijimu, tautinio charakterio fiksavimu. Gruodžiai nori suprasti ir atskleisti iš pirmo žvilgsnio nematomus tos tikrovės dėsningumus. Tačiau tai ne visada pavyksta įgyvendinti, nes filmo herojai nuveda autorius kitais, nei sumanyta, keliais. Regis, taip atsitiko ir naujausiame pilno metražo dokumentiniame Gruodžių filme „Pieno kelias – Paukščių takas“. Jo premjera įvyko Vilniuje šeštadienį.

Filmo „Pieno kelias – Paukščių takas“ herojai yra pienininkai iš Šiaurės Lietuvos. Tie, kurie dirbo ką tik susikūrusiuose kolūkiuose ir sovietinėse pieno fermose, ir Parovėjos ūkininkai Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai, turintys šiuolaikišką ekologišką pieno ūkį. Gruodžiai rodo permainas, skiriančias kolūkinę ir dabartinę pieno gamybą, anų laikų kolūkiečių ir dabartinių ūkininkų požiūrį į darbą.

Senieji filmo herojai prisimena siaubingas darbo ir gyvenimo sąlygas, pagrindinį išgyvenimo principą – nuolatines vagystes iš fermų, visišką neteisybę, nuo kurios galėjo gelbėti tik priklausymas komunistų partijai. Tie seni žmonės iš tikrųjų turi ką prisiminti – jų pasakojimuose daug šiurpių, bet tikrų detalių ir karčios ironijos. Visuotinio melo atmosferą dar labiau pabrėžia nespalvotos propagandinės sovietinės nuotraukos, kuriose pavaizduoti patenkinti ir laimingi kolūkiečiai ir jų gyvuliai. Jos savaip „iliustruoja“ senyvų filmo herojų pasakojimus apie skurdą, stribų atimtus gyvulius, prievarta steigiamus kolūkius, keliones į Maskvoje rengiamas gyvulininkystės parodas ar tikrąją sovietinių ordinų ir medalių kainą. Neįkyriai ir neprikišamai tie pasakojimai atskleidžia dabartinės moralinės degradacijos ištakas – tada kaime vogė, apgaudinėjo visi ir visada, vadinasi, formavosi naujos moralinės normos, kurios neišvengiamai veikė ir filmo herojų vaikus, ir visą visuomenę.

Tokiai mano išvadai tarsi prieštarautų naujųjų laikų filmo herojai Stankevičiai. Jie ne tik puikūs ūkininkai, šaunūs trijų vaikų tėvai. Jie rūpinasi savo aplinka, nuolat ją gražina, o Vytautas net rašo eiles, kurių nuotrupos retkarčiais pasirodo parašytos ant filmo kadrų. Stankevičiai net gyvuliams randa gražių ir meilių žodžių, užuojautos. Jie tikrai turi kuo pasigirti – ūkis stulbina švara ir tvarka.

Tačiau ekologinio Stankevičių ūkio atidarymo iškilmėse šmėkštelėjęs patenkintas buvusio sovietinio nomenklatūrininko veidas prieš autorių valią verčia prisiminti sovietinio dokumentinio kino intonaciją. Tada filmuose apie kaimą seni žmonės graudžiai prisimindavo buožių išnaudojimą ir savo vargus, skurdą. O naujųjų laikų herojai taip pat demonstruodavo švara ir naujausia technika spindinčias fermas.

Ratas apsisuko? Ar tai tiesiog kinematografinio mąstymo inercija? Ar apskritai lietuviško mąstymo ypatybė, vis dar suteikianti kaimui išskirtinę savotiškos moralinės šventovės vietą? Ši ypatybė verčia kilninti kaimą, jo žmones ir būtinai jais grožėtis. Taip elgiasi ir Gruodžiai, siūlantys grožėtis ekologiškais Stankevičiais.

Grožėtis šiuo atveju tikrai yra kuo, bet man būtų įdomu ir sužinoti, kokius vargo kelius jiems teko nueiti, kad pagaliau galėtų džiaugtis savo darbo rezultatais. Nes „Pieno kelias – Paukščių takas“ taip ir nepasako visos tiesos apie tą dabartinį kelią. Tik apie jo dalį sovietmečiu. Naująją kelio atkarpą, matyt, vėl teks prisiminti po trisdešimties, penkiasdešimties metų. Viliuosi, tada gal kas nors pasigailės ne tik valstiečių, bet ir visada be žodžių stumdomų, mušamų gyvulių, kurių gyvenimas nepriklauso nei nuo buožių, nei nuo sovietų, nei nuo ekologijos, o tik nuo žmonių valios.