Menininko komentarai

Juozas Laivys. „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049“. Fragmentas: Išvedinėjama nauja bulvių rūšis „Vilnius“. Patiekalais iš šių bulvių planuojama praturtinti Lietuvos kulinarinį paveldą

Apsilankius „Eksperimento“ parodos atidaryme, visai netikėtai buvo proga susipažinti su dar vienu šalutiniu, neafišuotu Lietuvos dailės muziejaus projektu. Iš lagamino, stovėjusio pirmojo Radvilų rūmų aukšto fojė, buvo galima pasiimti vaikišką spalvinimo knygelę primenančius lankstinukus. Juose pristatomos 2007 m. jaunojo kūrėjo premiją gavusio Juozo Laivio 49 projektų idėjos renginiui „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049“.

Ar 2049 metais Vilnius vėl taps kultūros sostine, niekas negali pasakyti (kol kas numatytos sostinės tik iki 2019 metų, o ir joks miestas negavo šio statuso du kartus). Tačiau ir pats sumanytojas teigia, kad siūlomų projektų „niekada nebus bandoma įgyvendinti“. Abstrahuotų komiksinio stiliaus piešinių komentarų stilius nepiktai pašiepia ir patį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ pobūdį, kur diskusijos, didžioji dalis planuojamų renginių kartais mažai ką turi bendra su kultūros, meno sąvokomis siaurąja prasme. Taip pat galima įžvelgti ironiją ir kitos plintančios tendencijos – vis dažnėjančio „projektinio“ meno – adresu.

Laivio ateities projekcija yra greičiau antiutopinė, nors ir išreikšta su sveiku humoro jausmu. Jo futuristiniai projektų siūlymai primena kad ir Kazio Pakšto idėją perkelti Lietuvą į atskirą koloniją. Ir vienu, ir kitu atveju (tik vienur tyčiomis, kitur turbūt su naiviu įsitikinimu) operuojama amžinu lietuvių provincialumo kompleksu ir nuolatiniu poreikiu įrašyti save lygiomis teisėmis į „vakarietiškos“ kultūros terpę. Laivio lankstinuke tai įgyja pačias absurdiškiausias formas – nuo bėgikų delegacijos, nešančios duoną ir druską į kitą kultūros sostinę, naujos bulvių rūšies „Vilnius“ išvedimo iki Šv. Onos bažnyčios padovanojimo Prancūzijai (taip įgyvendinant seną Napoleono svajonę). Po juoko priepuolio, kilusio susipažinus su Laivio siūlomomis idėjomis, kandžiausia įžvalga, galinti kilti kiekvienam bevartančiam šį lankstinuką – tai, kad iš tiesų, regis, pačios komiškiausios menininko idėjos ne taip jau smarkiai ar beveik visiškai nesiskiria nuo daugumos šiandienių įgyvendinamų ar planuojamų „projektų“ (žr. „Idėjų mainai tarp Vilniaus ir Linco“, 7MD, Nr. 760, 2007 06 15). Ir tai liečia ne vien VEKS, kaip atskirą reiškinį, užtenka prisiminti baigiamą statyti tautinį simbolį – simuliakrą Nr. 1 Gedimino kalno papėdėje, nuolat kylančias diskusijas ir nesutarimus, kaip turėtų atrodyti paminklas žymiam tautiniam veikėjui ir pan. Menininkui kai kur tereikėjo kiek sutirštinti šiandienių įvykių spalvas.

„Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir kiek anksčiau susilaukė netiesioginio komentaro iš kito menininko – Redo Diržio. Jis skelbė „Meno streiką“ ir ragino kūrėjus 2009 metais protestuoti ir nieko nekurti. Jo teigimu, vienintelis būdas pasipriešinti meno naudojimui politiniams ir panašiems tikslams kapitalistinėje visuomenėje yra atsisakymas apskritai kurti produktą, nes visos įgyvendinamos idėjos anksčiau ar vėliau įtraukiamos į meno rinką, pasitelkiamos politiniams, ideologiniams tikslams. Tuo tarpu Laivys irgi žaidžia tarsi „vietoje, kurios nėra (gr. utopia)“, kur svarbi ne tiek pati idėja, o specifiniu metodu konstatuojamas dabarties faktas. Susipažinus su menininkų komentarais kyla mintis, ar „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (šįkart ne 2049 m.) tik nėra dar viena visuotinė tautinė iliuzija – utopija, kur dėmesys vėl telkiamas ne į ilgalaikį europietiškos kultūrinės infrastruktūros įdiegimą, o į nacionalinį identitetą, reprezentaciją Vakarų Europos akivaizdoje.