Kęstutis Šidiškis (1950–2008)

O. Ostašenkovos nuotr.

Tarp mūsų nebėra Kęstučio – vyro, tėvo, brolio, draugo, bendradarbio.

Nebėra gero, šilto ir, rodės, labai žemiško žmogaus. Žemiško gerąja prasme, nepailstančio darbštuolio prasme. Nebėra subtilaus ir kartu šmaikštaus redaktoriaus, kūrybiško ir talentingo vertėjo (buvo Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys).

Kęstutis Šidiškis gimė Vilniuje 1950 metais. 1976 m. Vilniaus universitete baigė anglų kalbos ir literatūros studijas, kelerius metus pamokytojavęs, nuo 1979 m. iki paskutinės savo gyvenimo dienos dirbo vertėjo ir redaktoriaus darbą. Jis buvo puikiai išsilavinęs XX a. žmogus, gerai išmanęs XIX ir XX a. anglosaksų literatūrą, nemažai jos ir išvertęs (B. Stokerio „Drakula“, E.A. Poe „Raudonoji mirties kaukė“, J. Steinbecko „Tortilijų kvartalas“). Nuo 1995 m. buvo pagrindinis leidyklos „Egmont Lietuva“ redaktorius ir vienas jos kūrėjų. Kęstutis Šidiškis redagavo jau 15 metų gyvuojantį žurnalą vaikams „Donaldas ir kiti“. Vaikų pamėgtų herojų Antulio Donaldo, Kliunkio, Mikio, Sriego Bevaržčio, Brolių Grybšt ir kiti vardai – jo subtilaus humoro ir išmonės vaisius.

Leidybiniame redaktoriaus darbe yra toks terminas „reikėjo vakar“ – tai apie ypač skubų darbą. Kęstutis, sužinojęs apie tokį darbą, rodos, pyktelėdavo, gal kiek susinervindavo, bet nieko daugiau nesakydavo, ir mes žinojom – darbas bus padarytas laiku. Daugelį metų jis buvo pirmas rytais atrakindavęs leidyklos duris, ir buvo gera įeinant į kambarį girdėti jaukų jo kompiuterio klaviatūros klaksėjimą. Kęstutis buvo didis muzikos mėgėjas ir supratingas jos vertintojas, nuo džiazo iki minimalizmo, nuo Philipo Glasso iki Arvo Pärto.

Apie mirusius dažnai sakoma „išėjo“, tačiau išeinama lėtai ir ramiai, o Kęstutis mus paliko netikėtai, kaip vienas tų paukštelių, kuriuos jis kartais nufotografuodavo tupinčius savo balkone, – ėmė ir staiga išskrido. Apie velionį dažnai sakoma „atsisveikinom“, bet juk tie, kurie jį mylėjo, negali dabar ir visiems laikams atsisveikinti, jis buvo mūsų gyvenimo dalis ir ja liks, kol mes būsim šiapus.

Ačiū, Kęstuti, kad buvai su mumis ir tebeesi – mes dar šiapus, Tu jau anapus.

Gintaras Pranckūnas