Emocijų ir intelekto kontrapunktas

Simone Dinnerstein L.-M. Mazzucco nuotr.

Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijos“ ir pianistas Glennas Gouldas yra neatsiejami. Kai menininkas neįtelpa į jo epochai būdingas muzikos suvokimo ir interpretavimo ribas (kas, beje, pajėgus jas nubrėžti?..), jis bent jau po mirties būna apdovanojamas. Tarytum „apsidraudžiama“ ateičiai, kai pats laikas ilgainiui išryškins į jokius rėmus neįspraustos interpretacijos perspektyvą įvairialypės muzikinės kultūros kontekste. Taip nutiko ir Gouldui, kai 1983-aisiais, praėjus metams po jo mirties, 1981-ųjų Gouldo „Goldbergo variacijų“ įrašas pelnė „atlikimo“ ir „metų įrašo“ „Grammy“ apdovanojimus.

Ypač savitas Gouldo grojimo stilius paveikė ne vieną fortepijono meistrą – Ivo Pogorelichių, Emanuelį Axą, Andrasą Schiffą, Peterį Serkiną... Amerikiečių pianistė Simone Dinnerstein buvo Serkino mokinė Juilliardo muzikos mokykloje. Tarp kitų jos mokytojų buvo ir Maria Curcio – išskirtinė garsiojo Arturo Schnabelio, turėjusio įtakos ir Gouldui, mokinė. Taip įtakų gijos apipina vis kitas kartas, klojasi naujais sluoksniais, atsijodamos tikrąsias vertybes nuo trumpalaikių mados tendencijų. Daugybė jaunų atlikėjų debiutuoja garsiausiose pasaulio salėse, pasiekia įspūdingų laimėjimų svarbiuose konkursuose, tad skaičiais ir salių vardais jau nieko nebenustebinsi. Kur kas svarbiau muzikavimo estetika ir vertybės, kuriomis čia ir dabar vadovaujasi atlikėjas.

S. Dinnerstein, kurią sausio 30 d. girdėsime Nacionalinėje filharmonijoje, karjeros kelias nėra įprastas. Ji niekada nebuvo tokio pobūdžio pianistė, kuri darytų triuškinamą įspūdį. Ji niekada nepraktikavo „lenktyninio žirgo“ pobūdžio grojimo (patikęs vieno kritiko pavartotas terminas). Ji nesivaiko išorinio populiarumo. Dalyvauja Piatigorskio fondo, rengiančio klasikinės muzikos koncertus netradicinėse erdvėse, veikloje, yra grojusi senelių namuose, mokyklose, būtent ji surengė pirmą klasikinės muzikos koncertą Luizianos valstijos kalėjime.

Galbūt ir iš savo mokytojų „paveldėjo“ Gouldo neigiamą požiūrį į konkursus ir su jais susijusį virtuozinį repertuarą. Tačiau niekam ne naujiena, kad groti Bacho muziką yra kur kas sunkiau, nei virtuoziškai „taškytis“ romantiniais purslais. Interneto platybėse aptikau vieno komentatoriaus mintis: „Yra tiek nedaug atlikėjų, kurie iš tikrųjų gali groti Bacho muziką. Vienintelis kelias suprasti, kas yra Bacho muzika, yra pašvęsti jai visą gyvenimą. „Goldbergo variacijos“ yra geriausias kada nors parašytas kūrinys. Pradėdamas kilnia arija, Bachas išplėtoja didžiulę muzikinę visatą: 30 variacijų – 30 skirtingų kelių, vedančių iš to paties išeities taško ir į jį sugrįžtančių.“ Žavėdamasi ir persismelkusi Gouldo interpretuojamu Bachu, Simone pati ilgokai nesiryžo imtis Bacho kūrinių. „Gyvenime esu linkusi įžvelgti slėpiningus dalykus. Kai laukiausi, norėjau tuo metu groti kažką didinga, todėl nutariau išmokti „Goldbergo variacijas“.“ Šis žingsnis įkūnijo reikšmingą posūkį pianistės gyvenime. Iki tol trisdešimtmetė S. Dinnerstein, nors viešai koncertavo jau daugiau nei dešimtmetį ir buvo žinoma Juilliardo mokyklos auklėtinė, gyveno ramų šeimyninį gyvenimą Brukline, nebuvo laimėjusi jokio svarbaus konkurso, neturėjo ir savo vadybininko. Supratusi, kad, kaip klasikinės muzikos atlikėja, turi galimybę „dabar arba niekada“, ji tvirtai paėmė karjerą į savo pačios rankas. 2005 m. lapkritį būtent su „Goldbergo variacijomis“ labai sėkmingai debiutavo „Carnegie Hall“ salėje. Tuomet apie jos interpretaciją kritikas Allanas Kozinnas „The New York Times“ rašė: „Dėmesingai suvoktas, iš pagrindų šiuolaikinis atlikimas, kuriame atsiskleidžia Vakarų muzikos raida nuo Bacho laikų... Beethoveno tušė, aštrus Prokofjevo kirtis, netgi Čaikovskio pėdsakai... pauzėse tarp kartojamų padalų, bendroje kūrinio „eisenoje“ nuolat iškildavo Schuberto „Žiemos kelionės“ įvaizdis... Galbūt ne kaskart norėtųsi būtent tokios „Goldbergo variacijų“ interpretacijos, tačiau neabejotinai tai buvo savitas, įtaigus atlikimas.“ Simone įsitikino, kad jos Bacho muzikos pojūtis gerokai skiriasi nuo Gouldo.

Netrukus pianiste susidomėjo „Columbia Artists Management“ – seniausia ir viena labiausiai prestižinių menininkų vadybos kompanijų. Buvo pasirašytos sutartys – vadybos, taip pat su „Telarc International“ dėl jos įgrotų „Goldbergo variacijų“ (įrašas išleistas 2007 m. rugpjūčio mėnesį), ją gan netikėtai užgriuvo koncertai įvairiose šalyse. Įdomi detalė apie instrumentą, kuriuo Simone grojo „Goldbergo variacijų“ įrašui: tai 1903 m. Hamburgo „Steinway“ koncertinis fortepijonas, kuris priklausė nedidelio miesto Halo tarybai šiaurės rytų Anglijoje. Antrojo pasaulinio karo metu miestas smarkiai nukentėjo, rotušė buvo sugriauta, tačiau fortepijonas išliko nesugadintas. Jis kaip nepalaužtos miesto dvasios simbolis naudotas pokario koncertuose, o 2002 m. buvo restauruotas Niujorko Pasaulio prekybos centro žiemos sodo atidarymui.

Pati S. Dinnerstein „Goldbergo variacijas“ vadina kone epine poema, nepriklausančia nuo laiko. „Tai kūrinys, pasižymintis giliu struktūros ir sistemingumo pojūčiu, tačiau klausytojas niekuomet nejaučia šių elementų kaip prievartinių. Pirmojoje, itin ekspansyvioje „Goldbergo variacijų“ arijoje tarp natų yra labai daug erdvės. Toje muzikoje daug tylos. Grodama aš siekiu, kad ji būtų tokia pat svarbi, kaip ir natos“. (Tyla juk buvo ir vienas svarbiausių Gouldo leitmotyvų...) Aistringas S. Dinnerstein grojimas kritikų lyginamas ir su garsiosios Wandos Landowskos, žymios Bacho muzikos atlikėjos, polėkiu. S. Dinnerstein sulaukia vis daugiau tarptautinio dėmesio kaip viena įdomiausių nūdienos pianisčių. 2007–2008 m. jos koncertų sezonas pasižymi debiutais – ne tik Vilniuje, bet ir Kopenhagos muzikos festivalyje, Londono „Wigmore Hall“ salėje, Berlyno filharmonijoje; rečitaliais Niujorko rotušėje ir Linkolno menų centre, Vašingtone, koncertais su Drezdeno filharmonijos, Čekijos filharmonijos, Jeruzalės simfoniniu orkestrais.

Simone vadybininkai, ačiū Dievui, dar nėra užkėlę jos ant nepasiekiamo pjedestalo.