Legendos atgyja senuose filmuose

„Manhatanas“

Gal tai nuskambės pretenzingai, bet ateinančią savaitę primygtinai rekomenduoju nepraleisti vieno iš filmų, žyminčių šiuolaikinio kino pradžią. Žinoma, tai François Truffaut „Keturi šimtai smūgių“ (LTV, 30 d. 23.15), pirmasis pilnametražis režisieriaus filmas, atnešęs pripažinimą ne tik jam, bet ir visai prancūzų Naujajai bangai. Iš esmės filmas buvo vienas pirmųjų naujojo kino stiliaus manifestų. Aplink žurnalą „Cahiers du cinéma“ susibūrę Truffaut, Jeanas-Lucas Godard’as, Claude’as Chabrolis, Jacques’as Rivette’as svajojo iš dulkėtų paviljonų perkelti filmų veiksmą į gatves ir natūralius interjerus, rodyti savo bendraamžių gyvenimą, filmuoti nežinomus aktorius ir nepaisyti visų tų kino pasakojimo klišių, kurias jie vadino „tėtušių kinu“. Jie norėjo atnaujinti kiną, rodyti asmeniškas istorijas, kuriose atsispindėtų autoriaus požiūris į pasaulį. Sekdami André Bazinu, kine jie labiausiai vertino būtent autorių. Todėl jų kino sinonimu tapo terminas „autorinis kinas“.

„Keturi šimtai smūgių“ dedikuoti kritikui, teoretikui, „Cahiers du cinéma“ įkūrėjui André Bazinui, padėjusiam Truffaut sunkiausiais jo gyvenimo metais, tapusiam mokytoju ir globėju. Truffaut laikė jį savo kinematografiniu tėvu. Bazinas mirė 1958 m., pirmąją „Keturių šimtų smūgių“ filmavimo dieną.

Pasakojimas apie tėvų nemylimo vaiko Antuano Duanelio nuotykius, pasibaigusius nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje, buvo autobiografiškas. Tačiau rengdamasis filmavimui Truffaut skaitė psichologų darbus, konsultavosi su specialistais, su mokslininku Deligny, dirbančiu su autizmu sergančiais vaikais. Pastarasis patarė atsisakyti scenarijuje parašytos Antuano pokalbio su psichologu scenos. Truffaut jo paklausė. Garsioji (ne kartą cituota, plagijuota ir pan.) „Keturių šimtų smūgių“ scena pas psichologą yra improvizacija.

Antuaną suvaidinusį Jeaną-Pierre’ą Léaud režisieriui rekomendavo draugai. Truffaut ir paauglį suartino panaši skausminga vaikystės patirtis. Léaud tapo savotišku Truffaut alter ego ir penkiuose filmuose vaidino tą patį Duanelį – bręstantį, patiriantį pirmąją meilę, nusivylimus.

Filme rasime daug Truffaut pagarbos ženklų mylimiems režisieriams, iš kurių jis mokėsi. Jis pakvietė aktorius, vaidinusius Jeano Renoiro, Abelio Gance’o, Jacques’o Tati filmuose. Be abejo, didžiausią įtaką „Keturiems šimtams smūgių“ padarė Jeano Vigo „Kuolas už elgesį“ ir Ingmaro Bergmano „Vasara su Monika“. Būtent šio filmo kadras, kai Monika žiūri tiesiai žiūrovams į akis, įkvėpė „Keturių šimtų smūgių“ finalą, iš ten ir Harriet Andersson nuotraukos, kurias Duanelis kabina prie sienos. Filme trumpam pasirodo ir Truffaut draugai, prisidėję prie filmo atsiradimo. Jeanas-Claude’as Brialy vaidina vyriškį, padedantį ieškoti moteriai naktį pasiklydusio šuns. Pastarąją suvaidino Jeanne Moreau. Jacques’as Demy pasirodė policininko vaidmenyje, o garsus kritikas Jeanas Douchet tapo motinos meilužio siluetu, kurį berniukas pastebi gatvėje. Pats Truffaut pasirodo filme rūkydamas, kai išeina iš už besisukančių durų. Be abejo, vienas nuostabiausių filmo personažų yra Paryžius.

„Keturi šimtai smūgių“ buvo apdovanotas už režisūrą Kanuose 1959 metais. Likimo ironija, bet prieš tai Truffaut negavo Kanų akreditacijos, nes ne kartą spaudoje pavadino šį festivalį „sklerotišku“.

„Keturis šimtus smūgių“ mačiau ne vieną ir ne dešimt kartų. Tiesiog negaliu liautis grožėtis jo kadrais, atmosfera, ypatinga laisve ir meile kinui, sklindančia iš kiekvieno kadro. Panašiai jaučiuosi ir žiūrėdamas Woody Alleno 1979 m. „Manhataną“ (LNK, 31 d. 22.30). Alleno kuriamam komiškų skečų autoriui Aizekui Devisui – keturiasdešimt dveji. Jį paliko žmona Džil (Meryl Streep). Dabar ji gyvena su mylima moterim Kone ir rašo knygą apie savo nevykusį vedybinį gyvenimą. Aizekas gyvena su septyniolikmete koledžo mokine Treise (Marielle Hemingway). Tačiau tas ryšys gana efemeriškas. Aizekas ją meta, kai įsimyli savo geriausio draugo meilužę Merę (Diane Keaton). Specialiai priminiau siužetą, kad būtų aišku, jog filme nieko ypatinga nevyksta. Allenas rodo „tik“ savo personažų jausmų svyravimus, nuotaikas, abejones, skausmą... Visam tam neįtikėtinai atitaria George’o Gershwino muzika. Apskritai, tikra odė miestui – nespalvotas „Manhatanas“ yra vienas nuostabiausių filmų apie ypatingą didmiesčio gyvenimą ir jo gyventojo sielos būseną, margą miestietišką dvasią. Dažnam lietuviui tai sunku suprasti, nes toks net ir Vilnių nori matyti tik kaip savo kaimo dalį.

„Mobis Dikas“

Dabar garsiausio pasaulyje Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmo „Senis“ (LTV, 26 d. 22.40) pagrindas yra kultinis japonų komiksas. Jo herojų nežinomi nusikaltėliai pagrobia ir uždaro kambaryje. Vienintelis ryšys su pasauliu yra televizorius. Vyras net nežino, kodėl jį pagrobė. Bet iš televizoriaus jis sužino, kad jo žmona nužudyta, o jis pats tapo pagrindiniu įtariamuoju. Jis pradeda prisiminti visus savo poelgius, kuriais galėjo įskaudinti kitus. Vyras yra įsitikinęs, kad taip priartės prie žudiko. Tamsoje jis lavina savo kūną ir protą bei laukia akimirkos, kada galės atkeršyti. Po penkiolikos metų jis atsibunda laisvas. Bet tai dar nėra košmaro pabaiga...

Režisierius: „Kaip ir ankstesnis mano filmas, „Senis“ – tai pasakojimas apie kerštą. Jame norėjau parodyti teigiamą keršto aspektą, tą, kuris leidžia žmogui patirti katarsį.“ Park Chan-wookas – madingas režisierius. Jį giria Quentinas Tarantino, jo filmai laikomi naujojo stiliaus pavyzdžiais, juose gerai sugyvena pramoginis kinas ir filosofinė parabolė, Azijos kovų kino ir antikiniai motyvai.

Tačiau žavėdamiesi naujovišku kinu, nepamirškime senojo, kurį, kad ir chaotiškai, bet vis dėlto nuolat rodo LTV2. Šią savaitę vėl laukia susitikimas su vienu iškiliausių visų laikų amerikiečių režisieriumi Johnu Fordu. 1931 m. jo sukurtas filmas „Erousmitas“ (LTV2, 25 d. 19.50) sulaukė ir komercinės sėkmės, ir kritikų pripažinimo. Jis sukurtas pagal Sinclairo Lewiso romaną. Filmo herojus yra jaunas gydytojas idealistas Erousmitas (Ronald Colman). Po studijų jis grįžta į mažą miestelį ir sukuria serumą nuo mirtinos karvių ligos. Kai gydytojas išgirsta, kad Vakarų Indijoje prasidėjo ligos epidemija, jis vyksta ten. Padėti Erousmitui sutinka tik juodaodis gydytojas Maršanas (Clarence Brooks). Fordas rodo gana dviprasmišką personažą – Erousmitas kupinas faustiškų ambicijų ir išalkęs šlovės, bet jis negali gyventi ir be savo tyrimų. Jis – ir idealistas, ir kartu visiškai abejingas savo kenčiančiai žmonai (Helen Hayes). Daktarą Sondelijų filme suvaidino JAV teatro legenda Richardas Bennetas.

Vieną svarbiausių JAV kino legendų Edwardą G. Robinsoną, be kurio „Mažojo Cezario“ neįsivaizduojamas gangsterių kino atsiradimas, pamatysime Howardo Hawkso 1935 m. filme „Barbarų krantas“ (LTV2, 26 d. 19.55). Jis nukelia į XIX a. pabaigos San Francisko uostą ir pasakoja apie naktinio klubo savininko (jį nuostabiai ir suvaidino Robinsonas) pastangas suvilioti padorią iš Rytų atvykusią merginą Merę (Miriam Hopkins). Mergina įsimyli dorą kalnakasį ir nori pabėgti nuo Robinsono personažo...

Dar viena šios savaitės legenda – tai Johnas Hustonas ir 1956 m. jo ekranizuotas Hermano Melville’o „Mobis Dikas“ (LTV, 27 d. 12 val.). Tai buvo trečioji genialiojo romano ekranizacija. Hustonas trejus metus brandino šį projektą, nors jis ir iki tol garsėjo kaip puikus ekranizuotojas. Holivudui buvo nepriimtina niūri ir paslaptinga istorija apie kapitoną, apsėstą minties rasti baltąjį banginį. Joje nebuvo gražių moterų, tik egzistencinė įtampa, pamišimas ir Mobio Diko paslaptis. Todėl prodiuseriai iškėlė sąlygą: vienakojį kapitoną turi vaidinti žvaigždė Gregory Peckas. Filmo titruose rasime ir daugiau garsių vardų: scenarijų rašęs Ray’us Bradbury sugebėjo meistriškai išsaugoti alegoriškuosius Melville’o prozos elementus. Vėliau jautrusis rašytojas prisipažino, kad jį kankino nuosavas „didelis baltas banginis“, pavirtęs sarkastišku ir sadistišku Hustonu. Viename filmo epizodų pasirodo ir Orsonas Wellesas, beje, taip pat troškęs ekranizuoti „Mobį Diką“. Hustonas garsėjo ir kaip meno, dailės žinovas. Šiame filme jis taip pat pritaikė savo dailės žinias. Kartu su operatoriumi Oswaldu Morrisu jie „nuplovė“ ryškias spalvas, niūri filmo gama dar labiau pabrėžė neįprastą atmosferą, suteikė jam senovinės fotografijos atspalvį.

Jūsų – Jonas Ūbis