Mirtis ir keturi metų laikai

„Kvėpavimas“

Naujas korėjiečio Kim Ki-duko filmas „Kvėpavimas“ („Soom“, P. Korėja, 2007) – tarsi ankstesniųjų tęsinys. Režisierius taip pat mėgaujasi kadrų minimalizmu ir juose besirutuliojančiais kruvinais, žiauriais, mazochistiškais ir kartu gražiais vaizdais. Herojų ir vėl nėra gausu: du vyrai ir tarp jų besiblaškanti moteris. Vienas yra moters vyras. Lydėdama dukrelę į mokyklą, moteris pastebėjo mašinoje kitos plaukų segtuką ir suprato, kad vyras jai neištikimas. Jau nuo pirmų kadrų režisierius pabrėžia prarają tarp švelnius angelus lipdančios vienišos žmonos ir jai nuolat įsakinėjančio vyro. Vadinasi, reikia laukti, kad kada nors ji išdrįs pasipriešinti. Netikėtai ir keistai. Laukti ilgai nereikės.

Kitas vyriškis yra mirti nuteistas žudikas (Taivano klasiko Hou Hsiao-hsien „Trijose epochose“ matytas Chang Chen), apie kurį moteris sužino iš nuolat namuose įjungto televizoriaus. Žudikui atidedama mirties bausmė, nes jis vis kėsinasi pats nusižudyti ir susižalojęs atsiduria ligoninėje. Sužinojusi apie vyro neištikimybę, moteris vyksta į kalėjimą, prisistato žudiko drauge. Pirmasis susitikimas iškart sugriauna sieną tarp herojų. Žinoma, ta matoma dar lieka, bet kitą susitikimą jos jau nebebus: tuščioje apleistoje kameroje moteris apklijuos sieną gėlėtais fotoapmušalais ir dainuos karaokę. Tas vienos aktorės teatras pasikartos – keisis tik sienų apmušalai, t.y. pavasarį keis vasara, vasarą – ruduo. Žudikas negali kalbėti, nes jis sau perpjovė gerklę, bet moters tai netrikdo. Ji kalba ir dainuoja apie tai, ko nenori girdėti jos vyras. Su žudiku ją suartina ne tik vienatvė, bet ir artumo troškimas. Kai moters vyras sužino apie keistus žmonos vizitus, padėtis pradeda priminti mazochistišką šeimyninių santykių terapiją. Moteris vėl suartėja su vyru. To suartėjimo kaina – gana neįtikėtina. Bet juk pripratome, kad Kim Ki-duko filmuose viskas atrodo neįtikėtina. Jam nereikia jokios psichologijos. Jis pasitiki savo herojų impulsais ir pirmapradžiais instinktais. Jam nereikia žodžių, nes jo filmuose tyla daug iškalbingesnė. Tačiau tas gana manieringas ir demonstratyvus Kim Ki-duko psichologijos nepaisymas arba pasitenkinimas banaliomis užuominomis – vienatvė, išdavystė, keršto ar prievartos troškimas, taip pat primygtinai brukama erotikos ir prievartos, meilės ir nusikaltimo vienybė – vis labiau trikdo.

Ir naujame filme režisierius nevengia cituoti savęs. Jis mėgsta voyeur motyvą – „Kvėpavime“ keistus susitikimus kompiuterio ekrane stebi nematomas prižiūrėtojas, kurį suvaidino pats režisierius. Metų laikų kaita ant kalėjimo kameros sienų, be abejo, yra nuoroda į pas mus populiariausią Kim Ki-duko filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“, populiariai išdėsčiusį, kas yra budizmo filosofija. Naujame filme nuoroda į metų laikus – tai ir nuoroda į laiką, kurį nutrauks mirtis. Pastebėjau, kad filosofiškumą režisieriaus gerbėjai bando įžvelgti kiekviename režisieriaus filme, nors dažnai būtų net sunku suformuluoti tų filmų temą. Kim Ki-dukas dažniausiai kalba „apskritai“ ir apibendrintai. Pabandžius suformuluoti bent sau kokio nors jo filmo esmę, atsidursime į vis tas pačias banalybe dvelkiančias tezes apie žmonių vienatvę, lyčių kovą ir amžiną Eroto ir Tanato trauką. Tik Kim ki-dukas, pripažinkime, talentingai paverčia tas banalybes perdėm egzotiškos poezijos blyksniais. Jis taip prisodrina minimalistiškus savo filmų kadrus poetinių simbolių, kad aiškiai supranti, jog niekam kitam filme ir nelieka vietos. Tai akivaizdu ir filmo pabaigoje, kai paskutinįkart nuvežęs žmoną susitikti su žudiku, laukdamas jų dramatiško pasimatymo pabaigos vyras kartu su dukra stato kalėjimo kieme besmegenius. Žaisdami sniegučiais jie pastatys tris, susikibusius sniego rankomis ir akivaizdžiai laimingus. Kai tiek simbolių, gyviems žmonėms vietos nelieka. Tačiau kartais atrodo, kad režisierius šaiposi iš naivių vakariečių, kurie garbina viską, kas atėjo iš Rytų, kuriems tai savaime atrodo egzotiška, poetiška, mįslinga ir meditatyvu.

Kai Kim Ki-dukas pasitelkia iškart atpažįstamas Vakarų kultūros nuorodas, „Kvėpavimo“ žavesys ima nykti. Naminiais vargonėliais Beethoveną miegamajame grojantis vyras ir į jo skleidžiamus garsus rimtai įsiklausanti žmona atrodo gana apgailėtinai. Tačiau man „Kvėpavimo“ poeziją griauna finale skambanti vaikystėje labai populiaraus prancūzo Salvatore Adamo dainos „Tombe la neige“ melodija. Ji žymi ir poros susitaikymą, ir žudiko susitaikymą su mirtimi. Gerai žinoma melodija sunaikina Kim Ki-duko taip mėgstamą paslapties patosą ir didingą rimtį. Mirti skambant sentimentaliai dainelei apie krentantį sniegą, sutikite, kažkaip nesolidu.

Živilė Pipinytė