Tarpusavio nesupratimas

Nors, anot žiniasklaidos, Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje džiaugėsi vadinamuoju „Lietuvos meno festivaliu“ Londone (iš tikrųjų tai „Menų spaustuvės“ desantas, įvykęs tikriausiai, kaip ir visi meno mainai, atsitiktinės, tačiau tapusios artima, pažinties dėka) ir „vylėsi, kad tai paskatins reiklią britų publiką domėtis ir geriau pažinti Lietuvos menininkų darbus“, yra galimybė, kad gali atsitikti ir atvirkščiai. Tai yra kai kurie programos numeriai „reiklią britų publiką“ gali ilgam ar net visam laikui atgrasinti nuo domėjimosi lietuvišku menu.

Kokios nors menkai težinomos užsienio šalies (tokia Didžiajai Britanijai yra Lietuva) meno festivalio (jei jis nėra skirtas siaurai meno sričiai ar konkrečiam meno ar kultūros klausimui, o šiuo atveju taip nėra), tikslas galėtų būti toks: priartinti tos menkai težinomos valstybės kultūrą, supažindinti su jos istorine situacija, su jos žmonių būdo ir dvasine palete, galų gale ir su jos išvaizda – tikra ar iliuzine.

Petro Savickio režisuotas dokumentinis filmas „Pažvelk, tai Vilnius“, sukomponuotas iš senų, labai senų ir šiek tiek naujesnių Vilniaus fotografijų, trijų vyresniosios kartos fotografų (Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus ir Romualdo Rakausko) kalbų ir gedulingos muzikos, lyg ir mėgina tokį vaidmenį atlikti. Tačiau jei būtent šis – dokumentinis – filmas buvo išrinktas iš daugelio kitų rodyti „Lietuvos meno festivalyje“ užsienyje, vis dėlto jį reikėjo geriau pritaikyti užsienio žiūrovui. Anotacijoje deklaruojamą meilę Vilniui filmo adaptuotojai, matyt, jautė menkiau, nes savo darbą atliko labai jau formaliai. Filmo tekstą pažodžiui išversti į anglų kalbą tokiu atveju nepakanka. Pavyzdžiui, fotografijos meno meistrai kalba: „Ten toliau (nesimato – aut. past.) – Šeškinė, Justiniškės, Lazdynai.“ Balsas už kadro angliškai kartoja: „Ten toliau – Šeškinė, Justiniškės, Lazdynai.“ Ką reiškia tie žodžiai? Ar tai vietinės pavardės, ar medžiai, gyvūnai, ežerai, miestai, fabrikai, prekybos centrai, šventos vietos? O ir žodis „Užupis“ užsieniečiams dar nėra tapęs paaiškinimo nereikalaujančiu „Monmartru“, tačiau tokiu niekada ir netaps, jei leisime tam pavadinimui praslysti pro jų ausis kaip nesuprantamam garsų kratiniui.

Vienas iš fotografų, komentuodamas vieną žiemos fotografiją, užsimena apie tai, kad anksčiau Kalėdos buvo draudžiamos – puiki, reikalinga, neįkyriai pateikta informacijos kruopelė. Tačiau pavirskime istoriškai neapsišvietusio brito (tokių čia didžioji dauguma) ausimis, akimis ir smegenimis: kada tas „anksčiau“? Prieš penkerius metus? Prieš dvidešimt? Prieš šešiasdešimt? Šitaip įdomi ir keista istorijos detalė tiesiog prapuola. Čia vertėjas arba angliško teksto redaktorius paprasčiausiai galėjo įterpti „sovietų laikais“, ir viskas būtų stoję į savo vietas. Arba vėl: „Jie išgriovė visą Vokiečių gatvę.“ Kas tie jie? Rusai? Vokiečiai? Lietuviai? Lenkai? Žydai? Švedai? Totoriai? Zuokas?

Apie montažą: Sutkus, Kunčius ir Rakauskas rodo ir komentuoja savo fotografijas, tačiau tarp jų be jokios pauzės, užrašo ar komentaro įterpiamos XIX a., XX a. pradžios fotografijos. Mes galime maždaug nuspėti laikotarpį, tačiau britui, patikėkite, visai nebus aišku, ar čia vis dar Sutkaus fotografijos, ar jau nebe, ar Lietuviai vaikščiojo apsimuturiavę skarmalais negrįstomis gatvėmis prieš dvidešimt, ar prieš du šimtus metų. Bet net ir aš būčiau buvusi labai dėkinga, jei prie tų nuostabių fotografijų kur nors kadro apačioje būtų prirašyti metai. Štai didysis Vilniaus potvynis, apsemta visa Katedros aikštė. Kada jis buvo? Arba rodo seną fotografiją su ožkomis, Sutkus kalba: „...buvo toks intymumas“ (taip išeina angliškai). Tai ką, mes, lietuviai, su ožkomis?

Neabejoju, kad gyvenant Lietuvoje gana sunku įsivaizduoti, kaip mažai Vakarų Europos valstybių gyventojai žino apie tai, kas mums atrodo visiškai akivaizdu, arba kokių klaidingų nuomonių apie mus yra susidarę, ir todėl tai atrodo tik menkos, nereikšmingos detalės. Grožis grožiu, lyrizmas lyrizmu, bet nejaugi nesinori, kad apie mus žinotų šiek tiek daugiau ir šiek tiek teisingiau?

Kitas šiame festivalyje parodytas dokumentinis filmas – Audriaus Stonio „Viena“, – be abejo, ir nėra skirtas informuoti. Tai veikiau dokumentinė novelė, kaip lietuviai mėgsta. Tačiau kodėl buvo parinkta būtent ši novelė? Ir pats Stonys yra sukūręs geresnių, ką jau kalbėti apie kitus režisierius. Filmo anotacija skelbia, kad tai „filmas apie begalinę vaiko vienatvę. Filmas buvo nufilmuotas be jokios manipuliacijos. Kelionė į kalėjimą, susitikimas, važiavimas namo. Ir viskas. Filmas kelia etinį klausimą, t.y. kiek mes galime kištis, kiek dokumentika gali raustis žmogaus skausme.“ (autorės vertimas iš anglų k.) Skamba gražiai. O ką matome iš tikrųjų? Labai fotogeniška maža mergaitė ilgai važiuoja automobiliu ir susimąsčiusi žiūri pro langą (taip daro daug vaikų). Bet filme ji visiškai nėra viena. Matome, kaip aplink ją nuolatos zuja filmo kūrėjai, pats Stonys sodina ją ant kažko aukščiau, kad dar fotogeniškiau atrodytų ant užpakalinės automobilio sėdynės, ir operatorius vis pasirodo su kamera („kiek mes galime kištis“?). Paskui ji užeina į kažkokį tuščią pakelės namą (kavinės dabar atrodo ne taip) kažko atsigerti su Stonio tėvu. (Na gerai, jį pažįsta tik lietuviai.) Ar čia neva jos senelis? Jokios manipuliacijos? Šis filmas ne tik nedaro, „kaip parašyta ant pakuotės“, bet apskritai niekaip neveikia, gal tik šiek tiek suerzina.

Gal bus daugiau