Muzikų sąjungos iniciatyvos

Lietuvos muzikų sąjunga sekmadieniais Vilniaus rotušėje rengia muzikines popietes. Puiki iniciatyva, nes koncertus-susitikimus su menininkais gali aplankyti ir kolegos, ir pirmus kartus su muzikais susitinkantys studentai, finansiškai neįgalūs inteligentai. Įdomus sumanymas rengti muzikų šeimų, kuriose bręsta profesionalūs menininkai, popietes. Kompozitorius, Muzikų sąjungos prezidentas profesorius Rimvydas Žigaitis gražiai pasišaipė iš vėjavaikio muzikologo Viktoro Gerulaičio, nebe pirmą kartą neatėjusio vesti numatyto vakaro. Įvardijo kai kurias Lietuvoje užaugusias ir muzikuojančias šeimas: Geniušų, Dvarionų, Vainiūnų... Plačiau pristatė vieną dinastijų – pianistės Veronikos Vitaitės šeimą. Tiesa, joje yra ir puikus chorvedys, pedagogas Vytautas Žvirblis. Tačiau šiandien labiau matomi scenoje muzikuojantys pianistai: dukra, tarptautinių konkursų laureatė Aleksandra Žvirblytė, vaikaitis Paulius Anderssonas. Profesorė V. Vitaitė, tęsianti savo profesorės Olgos Šteinberg tradicijas, paruošė daug puikių muzikų, kurie dabar gali skleisti savo talentą pasaulio scenose. Juk talentas – tai individo visuomeninės patirties atspindys savosiomis galiomis.

Šį kartą Rotušėje (sausio 20 d.) gausiai susirinkusi publika rengėsi išgirsti ne tradicinę klasikinę muziką, nes koncerte dalyvavo džiazo pianistas, pedagogas Olegas Molokojedovas. Skambėjo klasikinės muzikos temomis sukurtos jo džiazinės kompozicijos, instaliacijos.

Profesorės V. Vitaitės vaikaitis Paulius Vilniaus rotušėje šį kartą pasirodė kaip techniškas pianistas ir perkusininkas. Nuo mušamųjų ir improvizacijų jis pradėjo kelią į muzikos pasaulį. Ir dabar įdomiausia buvo stebėti jo reakcijas į spontaniškai jo pedagogo kuriamas improvizacijas. Trylikametis, pagavęs jam mestelėtą klavišiniais ir trimitu improvizavusio jo buvusio pedagogo O. Molokojedovo impulsą, tiesiog žaižaravo susižavėjimu.

Instaliacijos, kaip sakė O. Molokojedovas, gali būti įvairios. Šį kartą tai buvo klasikinės muzikos fragmentai, temos, stilistika, žaismingai įterpta į džiazo erdvę. Klasikiniams instrumentininkams neįprasta groti svingą. Sunku „išderinti ritmo pulsaciją“ ir pasiekti siūbuojančią harmoniją. Tačiau, pasirodo, kai ką galima nuveikti klausant daug džiazo muzikos. Geriausiai tai pajuto Paulius. Tačiau improvizacijos Balio Dvariono „Preliudo“, „Mažojo valso“, „Malūnėlio“ tema, kurias atliko mama Aleksandra ir O. Molokojedovas, suteikė klausytojams galimybių pajusti muzikos erdvės vienovę: gražios B. Dvariono temos tapo žaismingų improvizacijų pagrindu.

Tikriausiai nėra tikslinga aprašyti popietėje dalyvavusių atlikėjų nuopelnus, pristatyti juos kaip įvairių konkursų laureatus. Užtenka pasakyti, kad šis vakaras Rotušėje buvo kupinas profesionalumo ir žaismės, įsimintinas gražiu kūrybiškumo deriniu. Juk taip svarbu mokėti džiaugtis menu.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė