Savaitė

Vytenis Imbrasas (1928–2008)

In memoriam

iliustracija

Dabar jie klausysis „Vandens ir vėjo fugos“ dviese ir kitoj erdvėj: prieš mėnesį mirė šio dokumentinio filmo operatorius Zacharijus Putilovas, o šią savaitę išlydėjome į dausas ir režisierių Vytenį Imbrasą. Kino metraštininkas Algirdas Tarvydas vadina Vytenį geriausiu savo bičiuliu ir gailisi niekaip neįkalbėjęs jo pasifilmavimams – išpažinimams, prisipažinimams. Tačiau liko filmai, o ir kiti jį pažinojusieji juk gali ką ne ką pasakyti, nekalbant jau apie pačius artimiausius žmones, kuriuos užjaučiame netekties valandą.

Su Vyteniu Imbrasu susipažinau, kai buvo kuriamas filmas apie fotografą Antaną Sutkų. Turėjau už kadro jam paskambinti, tad ir tebuvo: „Labas...“ O filmas liko ilgam. Pirmasis filmas apie fotomenininką visoj Sovietijoje, kurį Maskva atsisakė rodyti. 1969 m. labai skubėta, nes filmo herojus buvo pasiligojęs. Išėjo atvirkščiai – filmo kūrėjai jį aplenkė.

Vytenis Imbrasas mėgo istorijos, kultūros, meno temas. Gal todėl, kad buvo baigęs VU Istorijos ir filologijos fakultetą. Iš ten į kiną atėjo ne jis vienas. Dirbo kino studijoje redaktoriumi, o režisieriumi buvo įteisintas 1970 m., kai išėjo visą praktinę kino mokyklą. Brandumą įrodė jau pirmuoju filmu pagal savo scenarijų – „Vandens ir vėjo fuga“ (1968). Kino istorikė Marijana Malcienė rašė: Filmo muzikinė partitūra – galinga Bacho fuga suaugo su vaizdu. Į filmo kadrus įsiveržia vėjo gūsiai, išjudina bejėgiškai nukarusius senų malūnų sparnus, suūžia vanduo, subilda sunkūs girnų akmenys, ir matai, kaip pasipila miltai, gimsta duona.“ Kritikas Saulius Macaitis, radęs priekaištų filmui apie aktorę Moniką Mironaitę „Variacijos šimtojo vaidmens tema“, rašytojo Juozo Grušo kino portretui „Laimingasis – tai aš“, gerai įvertino muzikinį filmą „Lietuvių etnografinis – tai mes“.

Atgimimo pradžioje 1988 m. režisierius vėl grįžta prie muzikos: filme „Žemės muzika, vėjo spalva“ papasakojo apie kompozitorių Bronių Kutavičių. Scenarijų parašė Vytautas Landsbergis. Filmo operatorius A. Tarvydas prisimena gražias dienas Zervynose, kur profesorius ėmė interviu iš kompozitoriaus. Žinoma, režisierius yra kūręs ir kitomis temomis, daug metų plušo kino kronikai. Be tokių žmonių kaip Vytenis Imbrasas mūsų kino dokumentika nebūtų susiformavusi į patvaresnę srovę. Jos filmai visada kels norą žiūrėti, prisiminti ir diskutuoti.

Skirmantas Valiulis