Jūratės Leikaitės animacija

Paskutinėmis jau praėjusių metų dienomis buvo pristatytas naujas animacinių filmų rinkinys „Lietuvių animacija. Šventės ir sakmės“, jame pateikti pastarųjų ketverių metų animatorės Jūratės Leikaitės darbai „Paparčio žiedas“, „Užgavėnės“, „Marti iš jaujos“ ir „Margučių rytas“, taip pat dokumentiniai filmai, kuriuose pristatomi animacijoje rodomi motyvai, istorijos ir tradicijos.

Visiems, besidomintiems lietuviška animacija, tai gana reikšmingas faktas, nes net nesidomintiems šia kino sritimi (drįstu animaciją vadinti kino sritimi) žinoma, kad turime tik kelis aktyviai veikiančius ir savo filmus viešai pristatančius kūrėjus. Taigi štai dar vienas įrodymas, kad animacija Lietuvoje egzistuoja, kad vyksta produktyvūs ir rezultatyvūs kūrybiniai procesai.

„Lietuvių animacija. Šventės ir sakmės“ filmai vaizduoja ir naujai interpretuoja skirtingas lietuvių folkloro tradicijas, šventes, sakmes. Ir nors filmų stilius, technikos bei temos skirtingi, išsaugomas juos jungiantis bendras motyvas – lietuvių tautosaka. Filmuose bandoma „dokumentuoti“ ir, kaip per pristatymą teigė režisierė, išsaugoti lietuviškas tradicijas. Manau, kad Jūratei Leikaitei tai pavyko. Įdomu stebėti naujai interpretuojamas tradicijas, asmenines jų reikšmes (žaisminga paparčio žiedo prasmė filme „Paparčio žiedas“) ar naujai aiškinamus, atrodytų, seniai žinomus lietuvių tautosakos motyvus („Užgavėnių“ šventimas, apeigų dokumentacija filme „Marti iš jaujos“), mitologijos atkodavimą margučių raštuose („Margučių rytas“).

Leikaitės filmai informatyvūs ir patrauklūs. Nors pasižiūrėjus juos visus ir kyla klausimas, kodėl režisierė vizualizavo būtent šiuos lietuviško folkloro motyvus, norėtųsi ir nuoseklesnio tradicijų pristatymo.

Visi keturi filmai rinkinyje pateikiami itin skirtingai: eksperimentuojama su įvairiomis animacijos technikomis (nuo tradicinės pieštinės animacijos iki koliažo ir pikselizacijos), naudojama vis kita stilistika, skirtingos priemonės, motyvai, pasakojimo maniera, tačiau išsaugomas Jūratės Leikaitės animacijai būdingas žaismingumas.

Animaciniame filme „Paparčio žiedas“ (2003) vis dar jaučiamas ankstesnių režisierės animacinių filmų stilius – šviesus lengvas žaismingumas, charakteringi, patrauklūs personažai, aiški istorija (kaip ir filmuose „Solistė“, „Svajonių bokštas“ ir kt.).

Vėlesni animatorės darbai sudėtingėja, pasitelkiamos įvairios priemonės. Filme „Užgavėnės“ (2005) ypač daug eksperimentuojama su įvairiomis technikomis – nuo pieštinės animacijos iki pikselizacijos ir dokumentinių kadrų panaudojimo. Jame vizualiai, netradicinėmis priemonėmis atskleidžiamos lietuviškų Užgavėnių tradicijos. Filme „Marti iš jaujos“ (2006) bandoma pasinerti į pačią animacijos esmę – atgaivinti vaizdus, suteikti jiems dvasią; čia prikeliami dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje Viktoro Petravičiaus sukurti raižiniai. 2007 m. sukurtame „Margučių ryte“ pinant išplaukusios akvarelės liejinius ir griežtų kontūrų grafikos linijas pristatoma velykinė marginimo tradicija, patraukliai vizualizuojama pasaulio sukūrimo mitologija.

Animacijos kino formos požiūriu Leikaitės filmų meninis sprendimas, animacinė kalba itin įdomūs. Suprantama, kodėl jie sulaukė apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose animacijos festivaliuose. Tačiau tą pristatymo vakarą manęs vis neapleido mintis, ar iš tikrųjų šie filmai, kaip per pristatymą pabrėžė pati režisierė, skirti vaikams. Vis bandžiau prisimint save mažą ir svarsčiau, ar aš būčiau žiūrėjusi „Užgavėnes“ ar „Marčią iš jaujos“. Pamenu, tada mane labiau traukė „Pingvinukas Lolo“ ar „Raudonoji gėlelė“. Kiek teko stebėti vaikų reakciją žiūrint šiuos filmus, tendencija nepasikeitė, bet juk ir Jurijaus Noršteino estetika vaikams ne visada suprantama.

Giedrė Simanauskaitė