Politiką griaunantis pasakojimas

Paskutinę praėjusių metų savaitę ne vienas Europos leidinys perspausdino arba aptarė „Le Temps“ paskelbtą šveicarų žurnalistės Sylvie Arsever pokalbį su naratologu, pasakojimų specialistu Christianu Salmonu. Neseniai jis išleido knygą („Storytelling“, leidykla „La Découverte“), kurioje kalbama apie politinio gyvenimo feljetonizavimą. Salmonas teigia, kad 10-ojo dešimtmečio pradžioje JAV, o vėliau ir Europa istorijų pasakojimo meną pritaikė komunikavimui. Pervadintas storytelling, pasakojimas tapo ginklu įvairių rinkodaros, vadybos ir politinių komunikacijų „guru“ rankose. Juo naudojamasi, kad būtų sėkmingiau „formatuojami“ vartotojų ir piliečių protai. Ne tik įvairių produktų reklaminių, bet ir sėkmingų prezidentų rinkimų kampanijų šešėlyje slepiasi rafinuotos storytelling management ir digital storytelling technikos. Šitą pasikėsinimą į žmonijos vaizduotę Salmonas analizuoja pasitelkdamas įvairius storytelling pritaikymo būdus: rinkodara vis dažniau remiasi ženklo istorija, o ne jo įvaizdžiu; vadybininkai vis dažniau turi pasakoti istorijas, kad motyvuotų darbuotojus; Irake kariai treniruojasi naudodamiesi Holivude sukurtais videožaidimais; politinis gyvenimas konstruojamas kaip pasakojimas. „Pasakojimo mašina“ užima racionalių svarstymų vietą. „Naujoji pasakojimo tvarka“ turi sukurti sužavėtą, į fiktyvų pasaulį panardintą individą. Tas pasaulis filtruoja jo suvokimą, stimuliuoja susijaudinimą, režisuoja elgesį ir idėjas. Salmonui feljetonizavimo tendenciją puikiai iliustruoja ir žiniasklaidos vaizduojami idiliški Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir jo sužadėtinės Carlos Bruni santykiai.

Ar politikui afišuoti savo asmeninį gyvenimą yra nauja tendencija?

Johnas F. Kennedy jau naudojo savo asmeninio gyvenimo vaizdus reklamai. Bet Sarkozy eina daug toliau. Asmeniniu gyvenimu jis pasinaudoja, kad politinį gyvenimą paverstų feljetonu, ištirpdytų jį spalvingų pasakojimų sekoje. Pranešimas apie idilę pasirodė kaip tik po labai nesėkmingos prancūzų prezidentui savaitės ir kelios dienos prieš Kalėdas. Idilės veiksmas nukelia į Disneilendą. Tai – kalėdinė pasaka, baigianti gana nemalonų pasakojimo epizodą – Kadhafi vizitą: kaip feljetone, kur kiekvienas naujas epizodas verčia pamiršti prieš tai buvusį.

Jūs kaltinate Nicolas Sarkozy, kad jis naudojasi asmeniniu gyvenimu savo įvaizdžiui pagerinti?

Manau, kad tai daug sudėtingesnis reiškinys: Nicolas Sarkozy visai kaip tie aktoriai, kurie sako, kad jiems nebūtina laikytis režisieriaus nurodymų. Jis įsijaučia į savo kuriamą personažą. Jis daro tai, ką reikia, ir reikiamu metu. Atsiradus internetui, kabelių tinklams, visą parą dirbantiems informacijos kanalams, žiniasklaidos mašina tapo nebepasotinama. Ją visąlaik reikia maitinti. Ir pirmiausia suvaldyti jos dienotvarkę, turinį. Vienas iš būdų tai padaryti – nuolat pasakoti geras istorijas. Amerikiečiai tokią strategiją pavadino storytelling.

Argi tai nauja? Pasakoti istorijas – tai sena valdžios strategija...

Skiriasi pati naracija. Paimkite de Gaulle’į. Jis pasakojo istoriją. Bet tai buvo laike struktūruotas pasakojimas: jame buvo praeitis – laisvoji Prancūzija, paskui ateitis – dekolonizavimas, Prancūzijos politika branduolinio ginklo akivaizdoje ir jų dialektika. Mitterand’as taip pat atėjo į sceną pasinaudodamas darbininkiška archeologija: Liaudies frontas, apmokamos atostogos etc. Kalbant apie Sarkozy, istorija panaikina laiką, mes atsiduriame amžiname esamajame laike. Prieš mėnesį buvo skyrybos, užgožusios streikus, šiandien – nauja idilė. Nebėra jokios įtampos, konfrontacijos su realybe. Tik epizodai, sekantys vienas paskui kitą, kad suteiktų peno žiniasklaidai, kuri vaidina kartu ir choro, ir premjerinės publikos vaidmenį. Pasakojimas jau nebėra politikos ramstis. Jis užima jos vietą.

Kokiu tikslu?

Tikslas – užimti, užpildyti žiniasklaidos erdvę, nulemti jos turinį. Dickas Cheney yra pasakęs: „Jei jūs nevaldote informacijos, jūsų valdžia žlugs.“ Istorijų pasakojimas – viena iš valdžios technologijų. Jei Nicolas Sarkozy nuolat bus pirmuosiuose puslapiuose, jo pirmosios 100 prezidentavimo dienų bus sėkmingos. Mes paskaičiavome, kad jis buvo žiniasklaidos akiratyje jau 15 kartų daugiau, nei Jacques’as Chiracas per savo pirmas 100 dienų prieš dešimt metų.

Ar Kadhafi vizitas – dar vienas feljetono epizodas, ar realybės įsiveržimas į pasaką?

Bet kuriuo atveju buvo padaryta viskas, kad scenarijus neišsprūstų iš rankų. Prisidėjo ir Ramos Yade, Valstybės sekretorės žmogaus teisių klausimais, kritika. Jos dėka visi veiksmai apsiribojo vyriausybe. Įteisintų debatų vietos – parlamentas, Konstitucijos taryba – buvo pašalintos, kad liktų vietos demokratijai, kurią įkūnija prezidentas, apsuptas simbolių – nugalėtų kairiųjų maršalų, kelių pilietinės visuomenės atstovų. Visi laukia kitos serijos.

Ar galima nuolat pabėgti nuo politinės realybės?

Nemanau. George’ą Bushą taip pat netrukus užklups realybė. Bet turint galvoje, kiek blogo jis pridarė, tai menka paguoda.

Parengė Ema Domarkaitė