Meilės ir bausmės spąstai

„Geismas, įspėjimas“

Du pirmieji šiemet pamatyti filmai – Joe Wrighto „Atpirkimas“ ir Ango Lee „Geismas, įspėjimas“ galėjo būti panašūs, nes pasakoja apie tą patį. Apie nelaimingą, neišsipildžiusią, išduotą meilę. Abu filmai yra ekranizacijos. Abiejų veiksmas nukelia į 4-ojo dešimtmečio pabaigą ir 5-ojo pradžią. Abiejų fone yra karas. Abiejų herojai žiūri senus filmus – „Atpirkimo“ herojų Robį matome besibučiuojančių Michelle Morgan ir Jeano Gabino fone, „Geismo, įspėjimo“ herojė apsipila ašaromis žiūrėdama Ingridos Bergman debiutą Holivude „Intermeco“. Tačiau abu filmai visai nepanašūs. Skirtybės kyla iš kūrėjų požiūrio į šių dienų kino kalbą, estetiką, psichologiją. Wrightas pirmiausia siekia stipraus vizualinio poveikio. Rafinuoto grožio „Sėlinančiu tigru, tūnančiu drakonu“ ir epiška meilės istorija „Kuprotas kalnas“ išgarsėjęs Angas Lee pirmiausia siekia epochos, herojų, atmosferos autentiškumo. Abu filmai pernai buvo rodyti Venecijos kino festivalyje. Angas Lee išsivežė „Auksinį liūtą“. Beje, režisierius sieja tik rašytoja Jane Austin: Wrightas didžiajame kine debiutavo 2005 m. sukurta ekranizacija „Puikybė ir prietarai“, Lee filmas „Protas ir jausmai“ (1995) atnešė jam tikrąjį pripažinimą. Eileen Chang, kurios apsakymas tapo „Geismo, įspėjimo“ pagrindu, dažnai lyginama su Austin.

Ar menas gali atlyginti skriaudą?

Jauno britų režisieriaus Joe Wrighto filmas „Atpirkimas“ („Atonement“, D. Britanija, 2007) jau sulaukė daug „Auksinių gaublių“ nominacijų. Pagal Iano McEwano romaną sukurtas filmas, be abejo, sulauks daugybės gerbėjų ir pas mus, nes „Atpirkimas“ sukuria meniško ir rafinuoto filmo iliuziją. Tai visada kutena žiūrovų savimeilę. Geriau įsižiūrėjus, ta iliuzija išsisklaido. Lieka manieringumo, deja vu įspūdis. Gali būti, kad tai sufleruoja patirtis – mačiau daug filmų, tad akivaizdžios klasikų citatos man lieka citatomis, o ne meniniu atradimu, kuriuo gali mėgautis žmogus, nematęs, tarkime, Orsono Welleso, Jeano-Luco Godard’o, Martino Scorsese’s, Aleksandro Sokurovo kelias ar keliolika minučių trunkančių kadrų-epizodų. Įspūdingiausias „Atpirkime“ yra penkias (ar net daugiau) minučių trunkąs epizodas paplūdimyje šalia Diunkerko. Jis atskleidžia visą karo siaubą. Kamera lėtai juda, seka paskui filmo herojų – sužeistą Robį, jį aplenkia, užbėga priešais, stebi kitus evakuotis pasirengusius prancūzų ir britų kareivius, kasdienį karo chaosą, neviltį, mirties abejingumą. Gausybė pavargusių karių, čia pat šalia šaudomi arkliai – jie būtų balastas, – kraujo ir nuovargio kvapas, pragariškų garsų kakofonija. Fone kraupiai sukasi milžiniškas apžvalgos ratas, šalia – dar kraupesnė (nes visiškai disonuojanti su atmosfera) karuselė. Somnambuliškas kameros judesys tarsi pakartoja sutrikusio ir nevilties apimto Robio žvilgsnį. Desperatišką prieblandos, nevilties, artėjančios mirties nuotaiką ilgos kameros klajonės perteikia tiksliai ir apibendrintai. Tik negali atsikratyti įspūdžio, kad matei būtent citatą.

Režisierius ir operatorius Seamusas McGarvey’us stengiasi išgražinti, sureikšminti, stilizuoti kiekvieną kadrą, kiekvieną epizodą. Nostalgiška nuotaika gaubia filmo pradžią, kuri nukelia į karštą 1935-ųjų vasarą. Kaimo dvare laiką leidžia turtinga Talių šeima – migrenos kankinama motina (Brenda Blethyn), jos dukterys – studentė Sesilija (Keira Knightley) ir paauglė Brioni (Saoirse Ronan) bei jų svečiai pusbroliai – broliai dvyniai ir jų penkiolikmetė sesuo Lola (Juno Temple). Šiuos personažus supantis pasaulis atrodo pasakiškas ir ryškus – gėlynai, žolynai, upė, švelnus vėjas, plaikstantis elegantiškas Sesilijos sukneles. Taip yra todėl, kad viską matome trylikametės Brioni akimis. Brioni yra rašytoja. Ji ką tik baigė pjesę ir nori, kad dvynukai bei jų sesuo dar vakare ją suvaidintų susirinkusiems svečiams. Repeticijos epizodas atskleidžia Brioni esmę: ji nori priversti pasaulį paklusti savo sukurtoms taisyklėms, nori, kad jis būtų toks, kokį mato tik ji. Matymas – literatūriškas, Brioni nepripažįsta jokių nukrypimų nuo siužeto. Todėl ji iškart savaip interpretuoja pro kambario langą pamatytą sceną prie fontano. Ji negirdi, apie ką kalbasi Sesilija ir tarnų sūnus Robis (James McAvoy). Bet pajunta, kad jaunuoliai yra neabejingi vienas kitam, jaučia tarp jų tvyrančią erotinę įtampą. Norėdamas parodyti Brioni subjektyvumą, režisierius dar kartą parodo tą pačią sceną – tai, kas iš tikrųjų įvyko tarp Robio ir Sesilijos. Tokie intarpai pabrėžia pasakojimo fragmentiškumą, režisierius, regis, net nepretenduoja į išsamią psichologinę analizę. Jam svarbesni lyg prisiminimų nuotrupos filme iškylantys ryškūs, bet kartu ir simboliški vaizdai – savotiškas signalas žiūrovo vaizduotei. Tai puikiai perteikia ir Robio laiško Sesilijai, kurį perskaito Brioni, epizodas. Laiškas yra dar vienas impulsas mergaitės fantazijai. Brioni pavydas seseriai prasiveržia tada, kai vakare kažkas išprievartauja Lolą: Brioni paliudija, kad tai buvo Robis. Kerštas? Noras, kad tikrovė atitiktų fantaziją? Tai vėliau pati sau negailestingai paaiškins pati Brioni. Bet Robis jau bus kalėjime, o Sesilija paliks namus.

„Atpirkimas“ tarsi skyla į tris veiksmus. Šviesią idilišką kaimo erdvę antrajame veiksme keičia kalėjimo ir karo prieblanda. Robis mato tik vieną būdą išsigelbėti nuo kalėjimo ir užsirašo savanoriu. 1940 m. jis jau netoli Diunkerko. Akistata su mirtimi suteikia jam jėgų siekti vieno tikslo – būti kartu su Sesilija. Tačiau ir Londono, kur Sesilija dirba sesele, epizodai neryškūs. Vaizdas dažnai primena senas fotografijas, gal kiek paretušuotas ir paspalvintas, kino kroniką, kuri taip pat įsiterpia į pasakojimą, tarsi liudydama jo autentiškumą. Robio ir Sesilijos epizodai vėl pabrėžtinai fragmentiški, nerišlūs, tarsi pasakojimas nuolat trūkinėtų. Deja, kaip ir pirmoje filmo dalyje viską bando paaiškinti saldi ir iliustratyvi muzika. Regis, ja režisierius naudojasi kaip emociniu ramentu.

„Atpirkimas“

Sesele karo ligoninėje dirba ir ūgtelėjusi Brioni (neseniai „Angele“ matyta Romola Garai). Ji čia nori išpirkti savo kaltę prieš kariaujantį Robį ir seserį. Tamsioje ligoninėje ji susiduria su begaline kančia, skausmu, mirtimi. Brioni ilgisi Sesilijos, bet atėjusi į jos namus išpažinti kaltę ir pasakyti, kas yra tikrasis prievartautojas, pamato nepaklotą lovą, kitame kambaryje šmėkšteli Robis. Jis negali ir nenori atleisti. Pro langą Brioni stebi dar vieną simbolišką vaizdą – seną moterį, iš visų jėgų stumiančią priešais save tuščią vaiko vežimėlį, ir suvokia savo kaltę kaip amžiną naštą. Jei panašios scenos nebūtų vienos svarbiausių Krzysztofo Kieslowskio filmų „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ ir „Trys spalvos. Mėlyna“ prasminių cezūrų, galėčiau pasveikinti „Atpirkimo“ režisierių.

Trečioji filmo dalis ir kartu pabaiga viską sustato į savo vietas. Matome mirtinai sergančią Brioni (Vanessa Radgrave), ji duoda interviu apie savo paskutinę knygą. Brioni tapo garsia rašytoja, bet taip ir neatsikratė kaltės. Vienintelis atpirkimas – suteikti Robiui, Sesilijai nemirtingumą knygos puslapiuose. Sugrąžinti juos į laikui nepavaldžią fantazijos erdvę, kur jie visada bus jauni, gražūs ir laimingi, kur patirs tai, ką iš jų atėmė Brioni ir karas. Be jokių formos įmantrybių pateikta atomazga šiek tiek sušvelnina režisūros manieringumo įspūdį, skatina klausimus, į kuriuos reikės atsakyti pačiam: ar kūryba gali būti kaltės terapija? Ar literatūra atskleidžia tikrąją tiesą?

Reikia užmušti tą meilę

Angas Lee filme „Geismas, įspėjimas“ („Se jie“, Kinija, 2007) pasirinko kitą būdą grįžti į praeitį. Jis grįžta ne tik į 5-ojo dešimtmečio japonų okupuotą Kiniją, bet ir į vadinamąjį didįjį Holivudo stilių, tuomet pasakojusį meilės istorijas. Tam stiliui buvo būdingos didžiulės dekoracijos (Lee filme atkurtas autentiškos Šanchajaus gatvės fragmentas ir 180 parduotuvių vitrinų), šimtai statistų, teatrališkas apšvietimas, iškalbingi, personažą apibūdinantys kostiumai, istoriniai kataklizmai, didelės aistros ir nepakartojama atmosfera. Visa tai yra ir Lee filme. Jo veiksmas prasideda 1942-aisiais japonų okupuotame Šanchajuje. Turtingos damos žaidžia madžongą, plepa apie viską – drabužius, kontrabandą, deimantus. Vienos jų vyras trumpam užsuka į kambarį. Tai ponas Ji. Jis dirba japonams ir yra slaptosios žvalgybos viršininkas. Ponas Ji persimeta žvilgsniais su viena viešnia – jauna moterim Van – ir netrukus ši atsiprašo, kad pamiršo apie mieste suplanuotą susitikimą. Van ateina į prabangią kavinę, užsisako kavos, nervingai skambina telefonu. Kitame laido gale jaunuoliai dalijasi ginklus. Van kažko laukia ir prisimena tai, nuo ko prasidėjo jos ir pono Ji istorija.

„Geismą, įspėjimą“ perpasakoti lengva, nes režisierius remiasi gana primiršta kino pasakojimo dramaturgine struktūra, kur nėra nieko atsitiktinio. Ne tik žvilgsnio, bet ir įvykio, daikto, detalės. Tas pasakojimo būdas ne tik suteikia žiūrovui tam tikrą psichologinį patogumą (dažname šiuolaikiniame filme visąlaik bijai kažką praleisti, nepastebėti). Jis padeda režisieriui išsaugoti tam tikrą pusiausvyrą, nes pagrindiniai filmo herojai visą laiką tarsi balansuoja ties bedugnės kraštu, yra nuolat įsitempę, rizikuoja. Prieš ketverius metus iš Kinijos į Honkongą pabėgusi Van netikėtai buvo pakviesta vaidinti patriotiniame studentų teatro spektaklyje. Paaiškėjo, kad ji yra gabi aktorė. Tačiau teatro aktoriai nenori tik vaidinti. Jie sugalvoja nužudyti japonų kolaborantą poną Ji. Įsimylėjusi trupės vadovą Van turi apsimesti turtinga nuobodžiaujančia ponia ir įvilioti jį į spąstus. Studentai yra konspiratoriai mėgėjai. Todėl jų planas baigiasi fiasko. Galimybė užbaigti tai, kas sumanyta, atsiranda tik po kelerių metų. Van grįžo į Šanchajų. Gerokai subrendusi Van vėl persikūnija į ponią, kurią sėkmingai vaidino Honkonge. Regis, jai patinka žaisti tą dvigubą žaidimą: nebūti savimi – pilka, sutrikusia karo pabėgėle prabanga spinduliuojančiame didmiestyje, ir būti kita – koketiška, kruopščiai pasidažiusia, nepriekaištingų manierų rafinuota gražuole. Tačiau režisierių domina ne tai, ar pasikėsinimas pavyks, bet sudėtingi psichologiniai pono Ji ir Van santykių aspektai, kuriuos kinų garsenybė Tony Leung’as ir debiutuojanti Tang Wei suvaidino tiesiog idealiai.

Ponas Ji taip pat nuolat jaučia įtampą – į jį visąlaik kažkas kėsinasi, rezga sąmokslus. Trumpi ir aistringi pasimatymai su Von jam taip pat yra vienintelė galimybė būti savimi. Jie beveik nesikalba, bet erotinės scenos filme yra bene geriausios, nes atskleidžia abiejų personažų esmę, iš geismo gimstančią jų meilę. Tang Wei nuosekliai ir tiksliai rodo, kaip jos herojei ima nusitrinti ribos tarp tikrojo „aš“ ir suvaidinto. Kartu su režisieriumi jie tarsi nužymi visus meilės etapus, kuriuos nueina Van: impulsas, patirtas geismas, kūniškas pasitenkinimas, meilė, kuri negali nesiaukoti, nors, regis, abu personažai jau seniai egzistuoja už sąlygiškos moralės ar valios ribų. Kartu Tang Wei akcentuoja ir savo herojės pasikeitimus, kuriuos išprovokavo kadaise dar Honkonge priimtas sprendimas. Sprendimai keičia žmones. Kadaise pono Ji apsisprendimas tarnauti šaliai pavertė jį budeliu. Todėl tragiška filmo atomazga yra visai logiška. Kartu ji sužadina tą didžiojo stiliaus laikais siektą ir „Geisme, įspėjime“ ne tik aktorių ar režisieriaus, bet ir operatoriaus Rodrigo Prieto bei kompozitoriaus Alexandre’o Desplat kruopščiai rengtą katarsį. Lieka tik apsispręsti, ar jis toks pat tikras kaip Tony Leung’o ir Tang Wei orgazmas.

Živilė Pipinytė