Nepatirto ilgesys

Gintaras Didžiapetris. „Laikas nuo laiko“. 2007 m.

Pagaliau ŠMC projektas „Plonytė geltona linija“ surado strategiją, kaip įtvirtinti naujų/jaunų menininkų vardus žiūrovo atmintyje – personaline paroda. Iki tol grupinėse parodose vienoje salėje susispausdavo tiek jaunų menininkų kūrinių, kad apžiūrėjus parodą po kurio laiko galvoje praktiškai nelikdavo nė vieno vardo, nė vieno kūrinio. Gintaras Didžiapetris liko. Tikriausiai vien todėl, kad keli jo kūrinėliai tuščioje salėje sudaro malonią (ir prabangią) išimtį. Tiesiog įdomu, kodėl ŠMC pasirinko būtent šią išimtį, būtent šį jauną menininką iš visos virtinės „plonytės geltonos linijos“ dalyvių. Galbūt todėl, kad jo projektas „Laikas nuo laiko“ konceptualiai užbaigia retrospektyva dvelkiančias parodas, šiuo metu veikiančias ŠMC („Fluxus Rytai“, George Byrne „1984 ir vėliau“). Galbūt todėl, kad G. Didžiapetris savo kūryba ganėtinai nutolęs nuo šiuo metu populiarios jaunųjų menininkų tendencijos eksploatuoti save, savo aplinką, savo patirtis ir tai daryti gana deklaratyviai. Jo susidomėjimas konceptualizmu toks gilus ir prikauptas, kad ima priminti nostalgiją. Tačiau tai nostalgija kažkam, ko niekada nesi patyręs, prie ko nesi prisilietęs, todėl ji daug skaidresnė ir laisvesnė nei tikrių atsiminimų ilgesys. Siekdamas padėti žiūrovams suprasti savo projektą ir nebūti apkaltintas arogancija, autorius surengė susitikimą su publika. Be manęs, salėje buvo nemaža dalis ŠMC veikėjų, autoriaus draugų ir keletas neutralių klausytojų. Nuėjau ir susinervinau, nes supratau: kad ir kaip nagrinėčiau jo kūrinius, po šio pokalbio tai vis vien bus grynas paties autoriaus intencijų registravimas. Suprantu, kad pasakojimą išgirdo tikrai nedidelė dalis visų parodos lankytojų, tačiau negaliu apsimesti, kad pati taip išsamiai išnagrinėjau projektą ir pasirašyti straipsnį savo vardu. Jei vis dėlto parašyčiau tokį straipsnį, virš jo parašyčiau „Gintaras Didžiapetris“. Bet manau, kad kiekvienam kūrėjui svarbu būti įvertintam kiek įmanoma objektyviau, tad savo paties nusivylimui autorius man užkirto kelią visoms interpretacijoms. Nėra jo projektas toks sunkiai perskaitomas, kaip jam pačiam (galbūt) atrodo. Ir ta tuščia erdvė toli gražu neatrodo arogantiškai. Atrodo stilingai, ir tiek. Stilingumas visada iškyla ten, kur siekiama savitai perdirbti praeities reiškinius. Dauguma G. Didžiapetrio pasirinktų objektų atkeliavę iš septintojo dešimtmečio, kuris laikomas konceptualizmo įsitvirtinimu meno istorijoje. Iš to laiko ir projekto pavadinimas, kilęs iš konceptualizmo pradininkų Lawrence Weinerio „Užrašų“. Beje, G. Didžiapetris nuo minėtojo menininko užsikrėtė kūrinį dematerializuoti iki instrukcijų. Jis nuėjo dar toliau kūrinių nekūrimo keliu ir sukūrė kūrinį „-1“, kurį jau įsigijo meno kolekcininkas. Abi šalys susitarė, kad šis kūrinys niekada nebus sukurtas, tačiau tik būdamas nesukurtas jis yra. Šis painus (ne)kūrinys tapo svarbiausiu pokalbio auditorijos klausimų objektu. „O kas būtų, jei..?“; „O kaip galima padaryti...?“; „O kiek kainavo...?“ Tikiuosi, pats autorius pasilinksmino atsakinėdamas į beprasmiškus klausimus apie kūrinį, kuris nėra sukurtas, t.y. visi atsakymai galėjo būti teisingi arba klaidingi. Į vieną iš intelektualių klausimų, ar įmanoma nueiti toliau, kuriat tokį nematerialų meną kaip „-1“, į galvą atėjo tik vienas atsakymas – „-2“.

Šiame pokalbyje labiausiai ir suerzino šitas nuožmus publikos noras sužinoti VISKĄ. Tada, nebelikus vietos jokioms abejonėms ar kitokiems suvokimo variantams, bus galima šio menininko kūrybą pasidėti į lentynėlę „išsiaiškinta“. Būtent ta tyli nostalgija konceptualizmo idėjoms, kurių pagrindas yra kuo labiau mentaliai įtraukti žiūrovą į kūrinio suvokimą, buvo įdomioji parodos dalis. Tie tarpai, kurie tokie svarbūs autoriaus kūriniuose, tarpai kaip pauzės, laiko atkarpa, fizinis nuotolis, nematomas (neišmatuojamas) įsispraudęs oras, visi jie kalba apie jauno menininko atstumą nuo grynojo konceptualizmo. Vaikštant po parodą apima panašus jausmas kaip praėjusiais metais vykusioje britų šiuolaikinių menininkų parodoje „Supernova“. Britai iš naujo žvelgė į modernizmą, kaip utopiją, užgesusią žvaigždę, kurios šviesą vis dar matome, tik nebesuprantame, kada ji iš tikrųjų sprogo. Tačiau žvilgsnis nebuvo ironiškas ar įžūlus. Jis buvo toks pat ilgesingas kaip ir G. Didžiapetrio žvilgsnis į konceptualizmą. Jo kūriniuose ši meninė kryptis praranda jai būdingą sausumą, gryną racionalumą, polinkį į socialines temas. Tai asmeniškas, „intymus“ konceptualizmas, todėl neįpareigojantis ir nenuobodus (kaip pasirodė daugeliui lankytojų). Šis santykis būdingas daugeliui jaunų neokonceptualistų, kurie nesivargina įsisprausti į griežtus buvusio meninio judėjimo rėmus, balansuodami tarp (minimalaus) vizualumo ir hipertekstualumo.

Gintaras Didžiapetris rado savo kryptį, galbūt todėl jis ir tapo pirmąja „geltonos plonytės linijos“ solo projekto pažiba. Tačiau kol kas jis dar tikrai jaunas menininkas ir neretai konceptualizmo teorija jo kūriniuose perteikiama gana tiesiogiai, gal kiek naiviai. Tekstinis idėjos įprasminimas, akcionistinį pobūdį įgaunantis kūrybinis procesas ir kūrinio dematerializavimas primena tobulai išmoktas konceptualizmo taisykles. Norisi tikėti, kad Lietuvos (ar Vilniaus) meno scenoje išliks ir įsitvirtins dar vienas naujas, tačiau daug žadantis kūrėjas. Vis dėlto kitą kartą rengiant parodą jis turėtų daugiau tikėtis iš žiūrovo, leisdamas jam laisviau dreifuoti suvokimo srovėse.