Zacharijus Putilovas (1932–2007)

1989-aisiais Igarkoje

Žiniasklaida įpratino su pasiligojusiais atsisveikinėti ilgai. Kino operatorius ir režisierius Zacharijus Putilovas pasitraukė greitai, nors žinojau, kad jo sveikata sušlubavo.

76-uosius einantis Zacharijus dar atrodė tvirto žingsnio ir akylaus žvilgsnio, kaip ir dera operatoriui. Planavome interviu apie visą kūrybinį gyvenimą, ir staiga – nieko nebebus. Pakalbinti Putilovą spėjo kino metraštininkas Algirdas Tarvydas. Jis man ir papasakojo, kiek kartų su Zacharijumi lipo į Jonų bažnyčios varpinę, tūnojo per naktis sargo užrakinti, kai filmavo Vilniaus grožį Almanto Grikevičiaus dokumentiniam filmui „Laikas eina per miestą“ (1968). Išlaipiotos ir kitos Vilniaus bažnyčios, nes Putilovas mėgo aukštį, netikėtus rakursus ir kompozicijas. Jo nebaugino ir naujų gamyklų kaminai, ir laukų platumos, ir ežerų erdvės.

Tai buvo laikas, kai Zacharijus Putilovas domėjosi ir kylančia Lietuvos fotografija, su režisieriumi Vyteniu Imbrasu sukūrė fotografo Antano Sutkaus portretą „Akimirkos“. Nuo 1969 m. nutekėjo daug vandens, bet Zacharijus vėl paniro į fotografų rūpesčius, kai kelerius metus iš eilės filmavo tarptautinį fotografų seminarą Nidoje. Keliolika metų jis nebekūrė filmų, tik fiksavo įvykius ir žmones, kartais patrukčiodamas pečiais: „Ar kam nors prireiks?“ Visas savo pajamas sudėjo į naujausią aparatūrą ir labai didžiavosi, kad irgi tapo nepriklausomas. Nepriklausomybės atkūrimą pasitiko su „Rauda“– trumpu filmu apie ilgas Sibiro tremtinių kančias, kurios iki šiol tebetvilko širdį. Kai pernai Anykščiuose vyko kino festivalis apie vėjo ir vandens malūnus, prisiminiau Putilovo puikiai nufilmuotą „Vandens ir vėjo fugą“. Su ją režisavusiu V. Imbrasu Zacharijus bendradarbiavo artimiausiai ir ilgiausiai, nors filmavo ir kitiems režisieriams – Algirdui Dausai, Arūnui Žebriūnui, Marijonui Giedriui, Henrikui Šablevičiui, Rimtautui Šiliniui. Mėgino režisuoti ir pats (antai 1968 m. sukūrė „Gladiatorius“ – apie krepšininkus ir rankininkes). Nufilmavo šimtus siužetų kino kronikai. Atėjo į kiną iš entuziazmo ir liko kino entuziastas profesionalas iki paskutinio atodūsio.

Skirmantas Valiulis