Teatro piligrimas

A. Strindbergo „Sapnas“. 1995 m.

Taip vadinasi pirmoji režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybai skirta knyga, kurią prieš pat Kalėdas teatro bendruomenei padovanojo teatrologė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Daiva Šabasevičienė, o išleido „Krantų“ leidykla. Po Audronės Girdzijauskaitės sudarytos ir atskirą režisieriaus Jono Jurašo kūrybos etapą įvertinančios rinktinės ar Eimunto Nekrošiaus Jaunimo teatre darbą apibendrinančios Ramunės Marcinkevičiūtės knygos ši yra trečioji, pasirodanti kaip gyvas dar aktyviai dirbančio teatro menininko liudijimas. Reikalingas jau vien todėl, kad sparčiai besikeičiantis šiandienos teatro vaizdas (vis naujesni autorių ir atlikėjų vardai, vis kiti trupių ir teatrų pavadinimai) neužgožtų ar neatmenamon praeitin nenugramzdintų to, ką geriausio turėjo ir kuo alsavo mūsų scena. Nežinau kodėl, bet skaitant panašias knygas apima ir pasididžiavimas, ir liūdesys – sukoncentruotas laikas atrodo tvinkčiojantis nuo meninių išgyvenimų, jų įvairovės ir pilnatvės, apie ką judėdamas realybėj galėtum tik svajoti; pasididžiavimas pačiais menininkais ir tais, kurie, tarsi prisiekę biografai, kruopščiai ir atsakingai, metai po metų fiksavo jų darbus, rinko ir kaupė atsiminimus, gyveno tarsi paralelinius gyvenimus, kad vieną dieną jie taptų galimais iš naujo perversti primirštų patirčių puslapiais. Būtent juose dabar gali rasti atsakymus į anksčiau keltus klausimus, patikrinti dvejones ar nustebti įminta mįsle, kokia dažnai tampa vienas ar kitas ką tik pažiūrėtas spektaklis – jo vertei, atsiradimo ir gyvavimo paslaptims suprasti taip pat reikia laiko. Juk laikas teatro istorikui ar net teatro teoretikui yra didžiausias pagalbininkas – ne vien atsitiktinumus jis paverčia savita ir unikalia dėsningumų virtine, menininko braižą – stiliumi, posūkius – biografija, bet ir pagrindžia tas jo nuojautas, kurios atskiromis „čia ir dabar“ akimirkomis atrodo nesavalaikės ar utopiškos.

Režisieriui Jonui Vaitkui iš tikrųjų tinka „teatro piligrimo“ apibūdinimas. Aprėpdama didžiulį 1974–2007 m. Vaitkaus darbo teatre periodą, Šabasevičienė eina ne vien spektaklių pėdsakais. Piligrimystė čia yra ne vien režisieriaus atsidūrimas tai viename, tai kitame teatre, darbas su viena ar kita trupe, bet ir kelionė iš teatro į kino meną, iš režisūros į pedagogiką, iš praktikos į svarstymus ir apmąstymus tiek vaidybos, tiek apskritai kūrybos klausimais. Piligrimystė kaip vis naujų uždavinių sau kėlimas, vis naujų formų, vis kitų raiškos būdų išbandymas neišduodant svarbiausio tikslo – kaip nesiliaujantis judėjimas, nenutrūkstanti tarnystė, nesustabarėjimas ir neprisirišimas, mokymasis pačiam mokant. Turbūt neatsitiktinai kelionės, klajonės ritmą įgyja ir knyga – su skyriais tarsi ilgesniais ar trumpesniais sustojimais, per kuriuos būta ne vien sėkmių, pergalių, bet ir nesupratimo, neįvertinimo, juolab kovos už savo tiesą ir įsitikinimus. Simboliškai prasidėjusią „Svajonių piligrimu“ į klajonę paskui režisierių leidžiasi ir knygos autorė, tuos „sustojimus“ paversdama amžininkų liudijimais, leisdama kiekvienam savaip juos papasakoti ir įvertinti, pateikdama platesnį, atviresnį skirtingų požiūrių ir nuomonių spektrą. Sakyčiau, tuo ši knyga ir skiriasi nuo minėtų, kad Vaitkaus spektakliai, jo meninė biografija čia susiejama ir su esamuoju laiku, ir su gyvais įspūdžiais, ir su skirtingais vertinimais. Autorei vienodai svarbūs ir teoretikų, ir praktikų įspūdžiai, ne suskliaudžiantys spektaklį į vienos interpretacijos galimybę, bet pratęsiantys jo suvokimo lauką nuo kūrybinio proceso iki meninio rezultato. Nesuklysiu sakydama, kad teatro praktikams procesas – spektaklio gimimo, repeticijų – laikas yra pats brangiausias, intensyviausias ir kūrybiškiausias, tačiau užfiksuoti jį pasiseka nedaugeliui. Retai kas ryžtasi ir sekti spektaklį, žiūrėti jį kelerius metus ir stebėti, kaip jis keičiasi – kaip stiprėja ar, atvirkščiai, irsta. Šiuo požiūriu atskiri knygos puslapiai neįkainojami kaip spektaklio, tarsi nuolat besikeičiančio, taip pat savo gyvenimo trukmę ir aplinkybes turinčio organizmo, metraštis. Organizmo, neabejotinai priklausančio nuo gyvo, talentingo ir kūrybingo aktoriaus, koks visad buvo ir yra reikalingas Vaitkui, dirbusiam ir dirbančiam ne vien kaip statytojas, bet ir kaip patyręs skirtingų energijų scenos erdvėje valdytojas.

Vedančios, jungiančios šios knygos ir autorės bei režisieriaus piligrimystės gijos – darbo su aktoriumi ir literatūrine medžiaga, kompozitoriumi ir dailininku kryptys. Jos pradeda ryškėti pirmuosiuose Vaitkaus spektakliuose Kauno dramos teatre bei pirmuosiuose knygos skyriuose ir visa jėga išsiskleidžia aptariant režisieriaus darbus po 1990 metų – ne vien todėl, kad Akademinio (Nacionalinio dramos) ar Jaunimo teatro scenose kurti spektakliai vieni atrodo labiau kameriniai, aktoriniai, o kiti – daugiasluoksniai, nepaprastai vizualūs, reikalaujantys išskirtinių vaidybinių pastangų. Formos požiūriu tokios variacijos režisieriui buvo būdingos ir anksčiau. Tačiau būtent tuo laiku, anot autorės, „režisieriaus kūrybiniame likime susiklostė būtinybė visiškai pakeisti teatro modelį, ir tą jis pradėjo daryti atvykęs į Vilnių“ – būdamas maksimalistas, jis iš naujo ėmėsi kurti tokį teatrą, kokio reikalavo besikeičianti visuomenė ir paties teatro joje reikšmė. Turbūt neatsitiktinai tokie svarbūs čia yra skyriai „Vilniaus laikotarpis“, kur beveik restauruojami režisieriaus posūkį ženklinę spektakliai: Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ (1990), Felikso Bajoro ir Rimanto Šavelio „Dievo avinėlis“ (1991), Yukio Mishimos „Markizė de Sad“ (1992) ir Ingmaro Bergmano „Persona“ (1994), bei „Sapnas spąstuose“, kur aprašomas ne tik Augusto Strindbergo „Sapnas“ (1995) Akademinio dramos teatro scenoje, bet ir visa gėdinga teatro funkcionierių, „mylėtojų“ ir „gerbėjų“ kampanija, privertusi režisierių teatrą palikti.

Didžiausias, plačiausias, įvairiausias knygos skyrius – „Režisierius be teatro“. Įdomu, kaip būtų susiklosčiusi meninė Vaitkaus biografija, jei ne „piligrimystė“, tačiau, matyt, lemta jau ne žemiškų galių ji ženklino dar kitą, taip pat nepaprastai produktyvų kūrybinį periodą. Pradedant Henriko Ibseno „Lėlių namais“ (1995) ir baigiant „Ivona, Burgundo kunigaikštyte“ (2007) – skirtingiausi ieškojimai, susiję su nauja aktoriaus, žodžio, vaizdo raiška scenoje. Kad kiekvienas šiuo laiku statytų spektaklių paliko neišdildomą įspūdį skirtingoms kūrybinėms grupėms, studentams, jauniems scenografams ar kompozitoriams, rodo ir jų pasisakymai, Šabasevičienės užrašyti per spektaklių repeticijas ar po premjerų. Tai, kad darbas su Vaitkumi ne vienam vyresniosios ar jaunesniosios kartos aktorių tapdavo ir tampa išskirtine pamoka, neužmirštama bėgant metams, tik patikina, kad nepaisant jo dėmesio sceniniam vaizdingumui, reikšmių polifoniškumui jis yra vienas reikliausių aktorinio teatro kūrėjų, režisūros įrankius varijuojantis tam, kad atvertų už simbolių, „socialinių kaukių“, begalybės metaforų ir vaizdinių slypintį tikrąjį ne tik veikėjų, bet ir aktorių žmogiškumą. Anot autorės, „Jono Vaitkaus menas bendrauja su žmogumi tikėdamas jo stiprybe, jo gebėjimu pakilti virš buities ir visuomeninių ryšių kasdienybės, Vaitkaus teatre glūdi poezijos galia ir valia keisti tikrovę laikantis proto ir grožio įstatymų“. Kaip šių žodžių patvirtinimas – skyriai „Jonas Vaitkus – lietuvių režisūros amžiaus kūrėjas“, „Jonas Vaitkus – mokytojas“.

Norėtųsi minėti kiekvieną knygos „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ skyrių – tiek juose informacijos, naujų įžvalgų, vis kitų mįslių atsakymų. Režisieriaus kūrybos kontūrai ne tik platūs, bet ir kupini aštrių briaunų, netikėtų posūkių – knygoje jie logiški ir savalaikiai, nuvedantys prie kino ir prie operos, grąžinantys į teatro sceną ir staiga perkeliantys per vandenyną ar bloškiantys į nežinomą, egzotišką pasaulį. Tačiau skaitydamas apie režisierių ir skaitydamas režisierių, įsiklausydamas į jo mokinius ir bendražygius, supranti vieną dalyką – Jonas Vaitkus yra nepaprastai lietuviško ir nepaprastai kosmopolitiško teatro kūrėjas, štai jau keturis dešimtmečius neleidžiantis mūsų scenai pamiršti gyvos energijos, aštrių potyrių, grynos formos ir kūrybinio atsidavimo pulso. Enciklopediška ir kartu kritiškai tiriamoji, parašyta su didžiule meile ir pagarba ne tik režisieriui, bet visiems tokio teatro bendraminčiams, ši knyga yra sulaikytas laikas ir dėmesys tam, kas kaip vitališka kūrėjo jėga sklaidosi ir nyksta iš mūsų scenų.