Pakalbėkime apie Schopenhauerį

„Anė Hol“

Švenčių savaitę lietuviškos televizijos padarė viską, kad „emigruočiau“ į kabelines. Visai nesigailiu, nes, kaip supratau iš patriotiškai nusiteikusių draugų ir pažįstamų, žiūrėti nebuvo ko. Pabandžiau užmesti akį į LTV šokių konkurso finalą, bet neapsakomas žiuri pirmininko chamizmas ir pasipūtimas greit atšaldė norą sulaukti tikrojo laureato. Chamų prisiklausau visuomeniniame transporte ir į savo namus neįsileidžiu. Nesuprantu, kodėl juos taip myli nacionaline save vadinanti televizija, kurios misija turėtų būti gerų manierų ir tikros kultūros sklaida. Mane nuo tautiško kičo ir chamų pirmiausia gelbėjo „Mezzo“ kanalas, Naujųjų išvakarėse parodęs net nostalgišką komediją su Fredu Astaire’u ir Ginger Rodgers. Kažkodėl senas amerikietiškas kičas taip neerzina kaip naujas lietuviškas. Tiesa, jis neišgelbėjo nuo kaimynų visų garsu leidžiamo Rusijos prezidento Putino pasisakymo, bet krokodiliškų Cicino, Mildažytės ir kitų žvaigždžių palinkėjimų bei šypsenų išvengiau. Todėl Naujuosius pasitikau nesudrumsta nuotaika ir išsaugojęs gerą skonį. Tikiuosi, kad jūs, mieli skaitytojai, taip pat. Ateinančią savaitę vėl bus galima įsijungti lietuvių televizijas, nes ir jos kartais parodo gerų filmų.

1977 m. sukurta „Anė Hol“ (LNK, 10 d. 22.30) – tikras Woody Alleno šedevras. Filmas pasakoja dviejų Niujorko neurotikų – rašytojo Alvio Zingerio (Woody Allen) ir dainininkės Anės Hol (Diane Keaton, mergautinė pavardė Hall) meilės istoriją. Tačiau tai filmas apie šį tą daugiau – intelektualo būseną, savijautą, siekį išsaugoti gal net šiek tiek senamadiškas vertybes ir nepriklausomybę šiame absurdiškame pasaulyje. Pasaulis, žinoma, per keliasdešimt nuo filmo sukūrimo praėjusių metų tapo tik dar absurdiškesnis, bet „Anė Hol“ visai nepaseno, nes kalba apie tai, kas svarbiausia, – norą būti mylimam ir suprastam, sugebėjimą džiaugtis gyvenimu. Alleno herojai dažnai to paprasčiausiai nemoka, nes bijo likti atstumti. Taip ratas užsidaro ir jie yra pasmerkti kartoti vis tas pačias klaidas.

Iš pradžių filmas turėjo vadintis „Anhedonia“. Šis terminas reiškia nesugebėjimą patirti malonumo, jis gali lydėti depresiją ar apatiją. Be abejo, tai ir vienas autobiografiškiausių Alleno filmų. Diane Keaton penkerius metus buvo Alleno mūza. Ji vaidino nepriklausomas, intelektualias ir savimi pasitikinčias moteris, kurios dar labiau paryškindavo Alleno kuriamų personažų bejėgiškumą, bet kartu ir atliepdavo jų lūkesčius. Juk jie gali užmegzti santykius tik intelektualiniu pagrindu. Į intymų personažų gyvenimą nuolat braunasi jų erudicija, noras pasikalbėti apie Schopenhauerį ar paanalizuoti paskutinį koncertą „Carnegie Hall“.

Anė Hol pirmiausia yra puiki pašnekovė, sąmojinga partnerė, tačiau pernelyg vertina savo nepriklausomybę. Tą pabrėžia ir jos drabužiai – vyriški kostiumai, kaklaraištis, skrybėlė. Anė Hol stengiasi būti sąmoninga ir aktyvi kultūros vartotoja, ji žaidžia tenisą, vaikšto pas psichoanalitiką ir lanko asmenybę lavinančius kursus, vakarais dainuoja klube. Kartu ji nepaprastai žavi, jausminga moteris. Neatsitiktinai norėdamas apibūdinti jos intelekto ir žavesio samplaiką Alvis ištaria garsia tapusią frazę: „Esi polimorfiškai perversiška“. Kad ir ką tai reikštų, be abejo, tai – komplimentas.

„Anė Hol“ pelnė Allenui tikrąjį pripažinimą ir tris „Oskarus“, o Anė Hol tapo 8-ojo dešimtmečio feminisčių ikona ir kartu košmaru, nes ši žavi ir savarankiška herojė, deja, buvo priklausoma ir neurotiška. Galų gale ji vis dėlto suranda jėgų palikti vyriškį. Tačiau šioje liūdnoje komedijoje triumfuoja būtent ji, nes yra geresnė už partnerį. Šis motyvas vėliau pasikartos ne viename Alleno filme.

Tačiau daugumos lietuvių vyrų idealas – džiugiai namų ruoša užsiimanti, kiekvieną šeimos narių norą su džiaugsmu tenkinanti ir neturinti jokių profesinių ambicijų moteris. Tokios yra dauguma Franko Ozo filmo „Stepfordo moterys“ (TV3, 5 d. 23.45) herojų. Į uždarą jų pasaulį patenka gyvenimo būdą nusprendusi keisti ir iš Manheteno į turtingą Stepfordo priemiestį persikėlusi veiklioji Nicole Kidman herojė. Praradusi darbą televizijoje Džoana išgyvena krizę. Iš pradžių ją, regis, net džiugina saldus namų šeimininkių pasaulis. Tačiau netrukus ji ima įtarti, kad idealios kaimynės nėra tikros moterys... Pernai mirusiam rašytojui Irai Levinui, pagal kurio romaną sukurtas filmas, fantastinis siužetas buvo priemonė parodyti absurdišką tikrovę ir vadinamojo elito santykius.

Stilingo amerikietiško kičo gerbėjams siūlau nepražiopsoti 1955 m. Josepho L. Mankiewicziaus ekranizuoto populiaraus Brodvėjaus miuziklo „Vaikinai ir lėlės“ (LTV2, 4 d. 19 val.), kuriame suvaidino didžiosios 6-ojo dešimtmečio žvaigždės Frankas Sinatra, Marlonas Brando, Jean Simmons. Pernai taip pat išėjusio amerikiečių nepriklausomojo Roberto Altmano filmas „Gatavi drabužiai“ (LNK, 6 d. 23.05) perkels į egzotišką Paryžiaus mados pasaulį. Filme yra net 31 personažas ir daug komiškų situacijų, pasirodo daugybė modelių, dizainerių, vaidina daug žvaigždžių, tarp jų Julia Roberts, Timas Robbinsas, Sophia Loren, Marcello Mastroianni, Kim Basinger…

Dar dviejų šią savaitę rodomų moterų istorijų taip pat patarčiau nepražiopsoti. 2001 m. sukurta Danielio Petrie „Nesutramdomoji Airis“ (LTV2, 7 d. 22.10) parodys ne vienai žiūrovei atpažįstamą situaciją tarp motinos ir dukters. Filmo herojės Airis (Laura Linney) santykiai su motina Min (Gena Rowlands) niekad nebuvo šilti, bet po to, kai nusižudė jos vyras, Airis jautėsi išsekusi ir atsiliepė į motinos kvietimą persikelti į jos namus ir padėti šeimos versle. Po aštuonerių metų Airis su sūnumi vis dar „laikinai“ gyvena pas Min. Abi moterys vis dar tikisi jausmų, meilės, nors jas supantys vyriškiai negali duoti nieko gera.

Kitas svarbiausias (kartu su „Ane Hol“) šios savaitės filmas – Claude’o Chabrolio „Moterų reikalas“ (LTV, 9 d. 23.15). 1988 m. sukurtas ir 1989 m. „Auksiniu gaubliu“ apdovanotas filmas nukelia į 1941-ųjų nacių okupuotą Prancūziją ir pasakoja realią istoriją, kurią įkvėpė Marie-Louise Girard likimas. Ji buvo viena paskutinių moterų, kuriai Prancūzijoje 1943 m. įvykdyta mirties bausmė. Kai kurie kritikai tvirtina, kad tai buvo simboliškas Viši vyriausybei aktas, esą taip ji nuramino savo sąžinę.

Filmo herojė – trisdešimtmetė Marie (Venecijos prizas už geriausią moters vaidmenį Isabelle Huppert) iš pradžių padėjo atsikratyti nepageidaujamo kūdikio savo draugei. Vėliau jos „paslaugos“ pasidarė paklausios ir gerai apmokamos, nes abortai Prancūzijoje buvo draudžiami. Iš pradžių moteris to imasi, kad išgyventų, nes neturi iš ko išmaitinti savo vaikų, bet paskui pinigų skonis ir draugystė su Marie Trintignant suvaidinta prostitute, kuriai Mari nuomoja kambarį, daro savo. Moteris, kurią vadina „angelų gamintoja“, ignoruoja iš vokiečių nelaisvės grįžusį, demobilizuotą ir demoralizuotą, nusilpusį vyrą (François Cluzet) ir yra neabejinga kolaborantui (Nils Tavernier). Tačiau „klientės“ miršta, o vyras nebegali pakęsti susidariusios padėties. Mari įskundžia. Ji suimama.

Gražaus gyvenimo iliuzija žlunga, juolab kad Viši vyriausybė nusprendžia surengti parodomąjį procesą. Išgyvenimas ir moralė. Abortai ir kolaboracija. Tačiau ne tik tai. Pasirodo, Mari istorija gali žadinti universalius klausimus, todėl Chabrolis verčia mus iš naujo teisti kadaise jau nuteistą moterį. „Moterų reikalas“ – žiaurus ir negailestingas filmas. Nepatarčiau jo žiūrėti tiems, kurie įprato prie kasdienės serialų košės porcijos.

Nors pastariesiems košė vėl bus su spirgučiais: LNK tęsia serialą „Nekviesta meilė“. Tad paprastomis savaitės dienomis 20 val. jau galite nieko nebeplanuoti. Lietuviškas pragaras – pats jaukiausias.

Jūsų – Jonas Ūbis