Ašaringos istorijos

„Šindlerio sąrašas“

Dessonas Thomsonas iš „The Washington Post“ neseniai susimąstė, kodėl verkiame žiūrėdami filmus. Ar ašaras išspaudžia filmo pasakojama istorija? O gal psichologinis bagažas, kurį su savimi atsinešame į kino teatrą? Gal empatija? Arba paprastas kaltės jausmas? Genai? Kultūros stereotipai? O gal paprasčiausiai pravirkome, nes šefas atsisakė išleisti kalėdinių atostogų? Viena yra neabejotina: kiekvienas mūsų kine verkia. Dažniau arba rečiau. Kai kurių ašaros liejasi tarsi krioklys. Kitų akyse jos retos tarsi oazės Sacharoje. Tačiau dauguma mūsų yra viduryje tarp šių dviejų kraštutinumų. Apie juos ir rašo Thomsonas. Straipsnį pateikiame sutrumpintą.

Ašarų kranelį gali atsukti akivaizdi neteisybė „Šindlerio sąraše“ arba draudžiami jausmai filme „Kuprotas kalnas“. Tačiau taip gali atsitikti ir per tą banalų filmą, kuriame vaidina Michaelas Keatonas. (Na, žinote, filme jo herojus miršta nuo vėžio ir nori palikti vaizdajuostę savo dar tik gimsiančiam sūnui). Kai lūžta mūsų vidinės užtvaros, ašaroms nebūna galo. Apsiliejame ašaromis, esame beginkliai ir bejėgiai. Tokiomis akimirkomis su filmo personažais, kaip su tikrais žmonėmis, užmezgame stiprius emocinius ryšius. Mums patinka prisiminti sentimentalias scenas ir kalbėtis apie jas su pažįstamais. Vakarieniaudami su draugais arba pietaudami su kolegomis aptarinėjame vyrų ir moterų „ašaringumo“ principus. Moterys verkia dažniau už vyrus. Moterims patinka ašaroti, o vyrai verkia tik tada, kai jiems į tarpuakį pataiko iš ekrano mesta emocinė bomba. Bet juk yra moterų, kurios bliauna per „Plienines magnolijas“, ir vyrų, kurie kaip vaikai apsipila ašaromis pačiomis nesmagiausiomis „Star Track“ akimirkomis. Prieš tokias ypatingas paslaptis galime tik pakelti rankas.

Žinoma, į kinomanų diskusijas mėgsta įterpti savo trigrašį mokslininkai ir kultūrologai. 9-ojo dešimtmečio pradžioje gilindamasis į psichofiziologinius verksmo aspektus biochemikas Williamas Frey’us parodė 150 asmenų grupei kelis tipiškus „ašarinius“ filmus, tarp jų net prancūzų dramą „Sekmadieniai Avrė mieste“ („Les dimanches de ville d’Avray“, „Sundays and Cybele“, rež. Serge Bourguignon, Prancūzija, 1962), pasakojantį apie amnezijos ištikto karo veterano ir paauglės našlaitės draugystę, bei vyrišką filmą „Briano daina“ („Brian’s Song“, rež. John Gray, JAV, 2001). Pastarojo herojus amerikietiško futbolo žaidėjas sužino, kad serga neišgydoma vėžio atmaina. Tyrimų pagrindu parašytoje knygoje „Verksmas: ašarų paslaptis“ („Crying: The Mystery of Tears“) Frey’us teigia, kad prieš pasiekdami lytinę brandą berniukai ir mergaitės kine verkia vienodai. Tik tada, kai berniukai pajunta testosterono šėlsmą, o merginos – subtilų estrogenų pulsavimą, jų reakcijos ima skirtis. Autorius teigia, kad moterys verkia keturis kartus daugiau už vyrus, dažniausiai tarp 19 ir 22 valandos (būtent tada, kai jų vyrai yra namuose). Frey’us taip pat rašo, kad verksmas (tačiau tik tas emocinis, o ne, pvz., sukeltas lupamo svogūno) leidžia žmogui atsikratyti vidinių toksinų – žmonės tiesiog išverkia savo toksinus. Šia prasme ašaros iš tikrųjų turi valomųjų savybių.

Frey’us atrado šimtaprocentinį ašarų spaudiklį. Tai drama „All Mine to Give“ (rež. Allen Reisner, JAV, 1956). Veiksmas nukelia į XIX a. pabaigą Viskonsine ir pasakoja apie škotų šeimą, kurioje po tėvų mirties dvylikametis vaikas turi rūpintis savo 5 broliais ir seserimis. Frey’us prisimena, kad nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neverktų, kai berniukas (Rex Thompson) eina iš namų į namus, kiekvienuose palikdamas po vieną vaiką. Po kelių seansų ir pats Frey’us nebegalėjo žiūrėti šio epizodo. Po trumpos įžangos jis įjungdavo projektorių ir iškart bėgdavo iš salės, nes tik išgirdęs muziką iškart apsiliedavo ašaromis. Tipiškas Pavlovo reakcijos pavyzdys.

Frey’us tvirtina, kad žiūrovai verkia, nes turi empatijos jausmą. Jis priduria, kad žiūrovai greičiau pravirkdavo, kai savo jausmus labiau buvo linkę rodyti ekrano personažai. Taip žiūrovai tarsi gaudavo aiškią informaciją: filmas toks liūdnas, kad verkia net herojai, vadinasi, mes taip pat galime.

Frey’aus tezę, esą verksmas yra natūrali saviterapijos forma, atmeta sociologas Tomas Lutzas, knygos „Verksmas: natūrali ir kultūrinė ašarų istorija“ („Crying: The Natural and Cultural History of Tears“) autorius. Pasak jo, jei verksmas atliktų terapinę funkciją, tai aktoriai, kurie kiekvieną vakarą vaidina scenoje, o sekmadienį – net du kartus, turėtų pačią sveikiausią psichiką, bet juk taip nėra.

Lutzas mano, kad mūsų vidinės užtvaros griūva tada, kai susiduriame su viduje kunkuliuojančiomis prieštaringomis emocijomis. Sugebame suvaldyti ašaras didžiosiomis savo gyvenimo akimirkomis, susijusiomis su socialinių vaidmenų atlikimu (pvz., santuokos priesaika, pirmasis tėvo ir jaunosios šokis). Tačiau kai viršų ima saldžiai kartūs jausmai, pavyzdžiui, netikėta mintis, kad niekad nesugebėsime išgyventi tokios didžios akimirkos, automatiškai įsijungia ašarų kanalai. Kitaip tariant, verkiame tada, kai mūsų vidinei gitarai pavyksta sugroti akordą, kuris yra didžių bei pozityvių ir menkesnių, liūdnesnių tonų mišinys.

Penno valstybinio universiteto komunikacijos mokslų profesorė Mary Beth Oliver, taip pat tyrinėjanti medijų įtaką žmonėms, patvirtina Lutzo teoriją, tačiau filosofiškesniame lygmenyje. Ji mano, kad ašarų spaudikliai „priverčia mus susimąstyti apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia. Tie apmąstymai sukelia sudėtingas emocijas, kurios gali būti džiugios, bet kartu ir kupinos nostalgijos, liūdesio, švelnumo ir susijaudinimo. Ašaros nėra tik liūdesio išraiška. Jos išreiškia ir mūsų laikinos egzistencijos prasmės paiešką.“

Žodžiu, susitapatiname su herojais, paliečiame mūsų viduje slypinčias jautrias stygas ir atsiduodame filosofiniams apmąstymams apie savo egzistenciją. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokia sudėtinga yra siela vadinama mūsų vidinė mašina bei prolaktino kiekis ašarose, su kai kuriais filmais mums pavyksta užmegzti stipresnius ir asmeniškesnius ryšius.

Parengė Kora Ročkienė