ATGAL
SPAUSDINTIDailė Geriausiai žinomas kaip „Nežinomas“ dailininkas
Konstantinas Bogdanas yra iš tų menininkų, kurie nesiveržia į pirmas gretas. Per daug neužsiima savo populiarinimu. Taip elgiasi ne iš tingėjimo, ne iš baimės, o, kaip man susidarė įspūdis, dėl asmenybės sandaros, kuriai tiesioginė ekspozicija nemaloni. Tai visai nenaudinga, nes profesija reikalauja viešumo. Tačiau Konstantinas žaidžia su savo paties būdu ir iš jo kuria konceptualų meninį turinį. Jo elgesį meno lauke man norisi palyginti su reto laukinio elnio pasirodymu. Reikia laukti ilgai. Pradedi nebežinoti, ar išvis pasirodys. Tada visai netikėtai kažkur išneria. Tikras ir atsargus. Paskutinis Konstantino kūrinys pasirodė rugsėjį projekto „Menas netikėtose erdvėse“ metu. Nežinia, kada bus vėl progų, todėl jų nelaukiu ir kalbinu menininką. Tavo sukurtą memorialinę lentą negarsiam ir neįvertintam dailininkui pamačiau truputį vėliau. Ir pagalvojau du dalykus. Pirma, kad tai puikus kūrinys, nes yra ir jautrus, ir su gera ironija, ir kiekvieną paliečia asmeniškai. Antra – praktiškai galima sakyti, kad sukūrei paminklą savo kuriamam menininko identitetui. Galima ir taip sakyt. Aš neturėjau tokios minties. Tikiu, bet pradėjus kalbėti apie šitą kūrinį, automatiškai nuorodos nukrypsta į visus tavo darbus. Gal ne visus. Nežinau. Iš tikrųjų aš norėjau „pagerbti“ sudužusias iliuzijas. Dauguma jaunų žmonių, pasirinkdami kūrybinę profesiją, yra kupini vilčių palikti pasauliui kažką įsimintina ir verta įrašyti į istoriją. Deja, statistiškai absoliuti dauguma dėl įvairių priežasčių savo maksimalistinių siekių neįgyvendina. Bet šie žmonės nėra nevykėliai – jie labai svarbūs bendram visuomenės kultūriniam klimatui. Taigi ši lenta skirta ir jiems. Labai svarbus vietos kontekstas. Esu dėkingas Akademijos administracijai, kad man leido lentą pakabinti šalia jau pakabintų lentų savo iškiliai profesūrai. Sausio gale Lenkijoje, Bydgoščiuje, šalia miesto galerijos, atidengsim grindinio akmenį nežinomam menininkui. Čia svarbūs jau kiti aspektai – viena vertus, tai paminklas nežinomam menininkui, panašiai kaip nežinomam kareiviui, kita vertus, tai aliuzija į garsiąją Josepho Beuyso frazę – „kiekvienas yra menininkas“. Žinoma, ne kiekvienas tą potencialą panaudoja, ne kiekvienas atsiskleidžia, ir tai išnyksta. Taigi, tai paminklas galimybėms, kurios slypi kiekviename iš mūsų. Tavo kūrinys 1999 metų projekte „Identifikacija“, kur užuot kūręs atskirą kūrinį naktimis rūpestingai plovei troleibusus, aiškiai byloja, kad abejoji meno prasme apskritai. Vis ar abejoji? Ar tave labiau nervina kitų abejonės? Na taip, abejoju. Nesenai žiūrėjau laidą „Kultūra“ (gaila, kad jų toks nevykęs, nuobodus formatas, atstumiantis kultūrai abejingesnį žiūrovą). Čia bekalbant apie Nacionalines premijas buvo juntamas tarsi noras pasiteisinti, kodėl Urbonai ją gavo. Ir vėl išlindo tokia populiari nuostata, kad šiuolaikinio meno strategijos – tai nerimta. Tai neva kažkokie laikini dalykai. Jie atseit praeis, tie menininkai išgis ir vėl pradės kurti nusistovėjusiais, laiko patikrintais būdais. Tai, kas yra daroma netradicinėmis, nekonvencionaliomis priemonėmis (netradicinėmis lietuviška prasme), yra taip pat rimta, kaip ir tapyti, piešti ar lipdyti. Ir man labai liūdna, kai žmonės mano, kad tai yra mados vaikymasis. Geras kūrinys, padarytas naudojantis tokia strategija, yra taip pat vertas dėmesio, kaip ir nutapytas geras paveikslas ar skulptūra. Kažin, kiek visuomenei reikės laiko, kad pasikeistų ta nuomonė. Toje laidoje šnekėta įdomiai ir aktualiai, nes mes turime ir daugiau ne ką prastesnių menininkų, kurie kuria pasiremdami šiuolaikinio meno strategijomis. Žinau, kad prieš kiek laiko ir Deimantas Narkevičius buvo nominuotas Nacionalinei premijai gauti, ir Eglė Rakauskaitė. Bet komisija tik dabar pirmą sykį pasiryžo, surizikavo atverti vartus ir legitimuoti šiuolaikinį meną. Kokia jau čia rizika – Venecijoje pripažino, visur pripažino, tada jau ir mūsiškiai gali žengti „drąsų“ žingsnį... Taip. Bet daugeliui ta Venecija nieko nereiškia. Pavyzdžiui, Dailės akademija darė atranką, kas iš studentų važiuos pažiūrėt bienalės. Jie turėjo parašyti motyvaciją, kas jiems ta Venecija yra. Man teko paskaityti tų motyvacijų. Daugelis nesuprato, kur jie važiuoja. Rašė, kad nori romantikos, domisi senąja architektūra ir panašiai. Čia ir yra paradoksas. Jaunimas dar tik atranda dalykus. Normalu. Gal, bet visuomenė Veneciją irgi suvokia turistiškai, jiems ji tikrai nekelia asociacijų su meno įvykiu, prilygstančiu olimpiadai, jeigu galima lyginti tai su sportu. Taip, visuomenė nežino meno lauke egzistuojančių matavimo vienetų. Net ir meno bendruomenė kai ko nežino. Pavyzdžiui, D. Narkevičių nominavo tarptautiniam Vincento prizui laimėti. Aš nelabai žinau, kas tai yra. Ir pilna žmonių, kurie apie tai girdi pirmą kartą. Gal tai reiškia, kad tarptautiniai svertai nelabai veikia? Sveriama pagal vietinius rodiklius. Nacionalinė premija tampa baisiai svarbi. Nepaisant to, kaip dirba komisija, vis tiek visi jos nori.
Visai nesvarbu – nori ar nenori. Mano mintis yra apie tai, kad dėl pripažinimo menas netampa nei geresnis, nei blogesnis. Ir nuo to, kad aš su tavim pakalbėsiu, o tu išspausdinsi, niekas nepasikeis. Mano menas liks toks pats. Gerai, tai negi tu tiki, kad jei kūrinys yra baisiai geras, jam nebereikia jokių papildomų veiksnių, veiksmų? Jokio viešumo? Atvirai pasakius, man visada labai patikdavo marginalijos. Iš šiuolaikinių menininkų vienas mano mėgstamiausių yra Peteris Watkinsas, jo filmą apie Edvardą Munchą neseniai galėjome pamatyti „Scanoramoje“. Daug kas ėjo Muncho žiūrėti, o man nemažiau svarbus buvo Watkinsas. Sprendžiant iš biografijos, tai buvo labai kontroversiškai vertinama figūra, nors jis yra apdovanotas „Oskaru“ už dokumentiką (pirmas „Oskaras“ šiam žanrui). Tik dabar jo filmus atranda ir supranta. Kažkurį laiką gyveno jis čia, Vilniuje. Ir daug ką galima buvo padaryti – surengti retrospektyvą, jį pakalbinti. Bet vėl suveikė tas lietuvių uždarumas, tas nežinojimas. Ir net didžiavimasis savo nežinojimu. Kasmet stengiuosi atrasti po naują man gerą menininką. Kartais metai būna tušti. Tada liūdna. Šiais metais atradau čeką Jižik Kovandą. Mane labai žavi jo meno buvimas gyvenime. Toks absoliutus ištirpimas. Vienas iš jo performansų, darytų 8-ajame dešimtmetyje, buvo stovėti prie taksofono ir laukti – gal kas nors paskambins. O mėgstamiausias mano kompozitorius yra Erikas Satie. Europoje jis nebuvo deramai įvertintas, Amerikoje jį atrado minimalistai, tada susidomėjimo banga atvilnijo ir į Europą. Tai, kad visi žino, nieko nereiškia. Turi galvoje, kad tai tik laiko klausimas? Ne. Tai suvokimo, kas yra kas, klausimas. Gal įvertintam kūrėjui yra lengviau kažką nuveikti, nes gauna palaikymą – psichologinį ir galų gale finansinį. Lengviau gauti užsakymus ir panašiai. O kaip tu nori? Būti marginalus? Ne. Aš specialiai nieko nedarau, kad taip būtų. Matau, kad yra pilna menininkų, kurie užsiima gera savo meno vadyba, ir yra dažnai man įdomesnio meno, kuriam netaikoma jokia vadyba. Tokį įdomiau atkasti, nes tikiesi nuoširdumo, jei taip galima pasakyti. Ar nuoširdumą galima vadinti tavo siekiu? Labai bjauriai nuvalkiotas žodis, bet jo bijoti nereikėtų. Na taip. Čia teisybė. Kita vertus, negali pykti nei ant specialistų, nei ant studentų už tai, kad jie nežino tavo darbų, nes nėra prieinamumo. Man kartais už tai būna pikta. Na tai kas. Pavyzdžiui, gal kažkur Lietuvoje yra naftos ir mes nieko apie tai nežinom. Bet nepriklausomai nuo to, jos vis tiek yra. Tada kaip toks kūrinys turi veikti? Kaip nafta ar mineralas – pats sau niekam nežinant turi skleisti energiją? Ar vis dėlto jį turi netyčia kas nors aptikti? Kam tu kuri? Be abejo, žmonėms, pasauliui sakai. Čia man iškyla prieštaravimas. Savo kūryba tarsi nori sakyti svarbius dalykus ir kartu būti nevisai matomas... Gal. Na, man neįdomu būti scenoje. Juk svarbi žinia įpareigoja apie save pasakyti garsiai. Jei reikia, taip ir atsitinka. Tam yra galerijos. Nepaišau į stalčių. Man visada labiau patikdavo virtualūs projektai, kuriuos sugalvoji, o įgyvendinti nebūtina. Kartais kas nors kitas įgyvendina tą patį, ką esi sugalvojęs. Bet tai visiškai normalu. O į parodų atidarymus man eiti visai nepatinka. Viskas, kas ritualizuota, man ne prie širdies, nes ilgainiui tai kažkaip išsigimsta. Pavyzdžiui, pradeda rūpėti ne paroda, o kas ateis į tuos atidarymus. Norvegijoje, darydamas parodą vienoje galerijoje, aš paprašiau, kad man iš anksto atsiųstų visų šios galerijos nuolatinių parodų atidarymų lankytojų pavardes. Jas visas ant sienos, tik įėjus į galeriją, ir surašiau. Jie tapo eksponatais ir faktiškai. O tavo kūrybos procesui nereikia atsako? Tuo metu, kai buvo padaryti kūriniai, buvo atsakas. Kam reikėjo, tas pamatė. Save tarsi įkiši į pogrindį. Tavęs net „išgūglinti“ nepavyksta. Paieškos sistema rodo duomenis apie tavo tėvą. Net norint tave sunkoka aptikti. Kas nori, tas randa. Kartais atsitiktinumas padeda. Draugai žino. Sutinku, kad labai gera idėja greitai plinta iš lūpų į lūpas. Pavyzdžiui, tavo paroda Anatolijaus Zapolskio vardu. Beveik niekas jos nematė, bet tai ir svarbiausia. Idėja ir nuotraukos iš parodos tik įgavo papildomą reikšmę. Šiuo atveju pati idėja yra apie nematomumą (meno bendruomenės uždarumą, pasipūtimą ir panašiai). Vis dėlto vienas žmogus iš spaudos atėjo – žurnalistė iš „Žinių radijo“. Tai byloja apie institucijos profesionalumą. Nors pakvietimai buvo siųsti specialistams, laikantiems save fotografijos žinovais (tai buvo fotografijų paroda). Pats į tokį pakvietimą nesureaguotum? Tu gi jau žinai mano požiūrį į atidarymus... Bet idealiu atveju žurnalistai ir meno kritikai (o aš toks nesu), siekiantys apčiuopti reiškinius, turėtų lankytis spaudos konferencijose, net jeigu ta pavardė ir nieko nesako. O koks tavo darbas buvo per projektą „Butas ’99“? Man jis nebepatinka, bet galiu papasakoti. Tada dar „sirgau“ tėvo šešėlio kompleksu, kurį vadinu Renoiro kompleksu. Visi žino garsų tapytoją Auguste’ą Renoirą, bet daugelis nežino jo sūnaus Jeano Renoiro, gero kino režisieriaus. Jeanas dažnai klausdavo, kaip padaryti, kad sužinoję pavardę nustotų klausti – o gal jūsų tėvelis yra tas garsus tapytojas? Ar negalėtų būti atvirkščiai...
Buvo laikas, kai mane tėvo figūra labai trikdė, dabar jau nebe. Su ta Google paieškos sistema tu man tai priminei. Per buto projektą pasikviečiau visus į savo tėvo butą. Ten buvo parašytas tekstas apie žinojimą ir populiarumą. Apie tai, kad Vincent’ą van Goghą visi žino labiau dėl to, kad jis nusipjovė ausį, o ne dėl to, kaip tapė. Sėdėjau tėvo valgomajame ir priiminėjau svečius. Tai legendos dalis. Tiesa, tėvas buvo labai nepatenkintas ir dėl to dar iki šiol jaučiu prieš jį kaltę. Kadangi meną pirmiausia laikau bendravimo forma, patirčių apsikeitimu, tai visada labiau užsikabinu už asmeniško bendravimo. Mano galva, toks žaidimas su savo jausenomis ir jų perkėlimas į meninį lygmenį sukuria stiprų poveikį ir tą kūrinį sukūrusiam, ir jį gaunančiam. Paskui aš padariau nuotraukų seriją, kur fotografuojuosi su tėvu ir atskirai su žmona, irgi menininke. (Šį kartą tėvas maloniai sutiko dalyvauti, nors tikriausiai tai laikė pokštu, bet aš jam už tai vis tiek esu dėkingas.) Kiekvienoje nuotraukoje mes stovime poromis, rankose laikydami užrašus, nurodančius mūsų santykį kaip menininkų ir kaip šeimos narių. Kiekvienoje nuotraukoje tas santykis kitoks. Aš tai menininko sūnus menininkas, tai menininkės vyras menininkas, tai tiesiog menininkas ir atvirkščiai – parašyta, kas yra jie mano atžvilgiu. Beje, šie darbai suteikė man progą dalyvauti parodoje Paryžiuje, prancūzų buvau pakrikštytas konceptualistu. Atrodo, kad su šia serija Renoiro kompleksas išnyko. Nuotraukose su žmona iškyla ir lyčių skirtumų tema. Taip. Matai, kai gyveni menininkų šeimoje, kyla klausimų, kas čia turi tuos indus plauti, su vaikais pabūti ir panašiai. O dėl tėvo irgi tiesa. Praėjo labai daug laiko. Kai mokiausi tapybos, jis buvo įtakingas ir dirbo VDA. Todėl visą laiką reikėjo įrodinėti, kad esu čia neatsitiktinai. Ar dabar tapai? Netapau jau gal dešimt metų. Jokiu būdu nemanau, kad tapyba yra blogai. Tai yra labai gera meno rūšis. Aš jos kartais pasiilgstu, ypač kai studentai dirba. Būna labai pikta, kai nepadaro. Pradeda gerai, o po to kažko pritrūksta. Tada, atrodo, tuoj imtum ir padarytum. Be to, tapybai reikia sąlygų – aš neturiu studijos, o tam, ką darau, galiu verstis ir be jos. Aš vis bandau išgauti iš tavęs, kokia tau meno prasmė? Na, ne grožis, aišku. Kalbėjimo būdas? Labiau gyvenimo būdas. Kaip fluxus? Koks tavo santykis su šituo judėjimu? Geras. Aš stengiuosi kalbėti juokaudamas, bet apie rimtus dalykus. Pavyzdžiui, kaip akcijoje „Pasroviui“. Dalyvavau tokiose kūrybinėse dirbtuvėse Austrijoje, renginys man pasirodė keistokas, Europos pinigams išleisti. Dviem savaitėms buvo sukviesti visų Europos Sąjungos šalių atstovai, visi turėjo būti kartu ir kurti, o pabaigoje padaryti sukurtų kūrinių parodą. Turėjau dalyvio ženklelį, ant kurio buvo parašyta: Vardas, Pavardė ir Šalis. Man skirta darbo vieta taip pat buvo pažymėta atskiru užrašu su mano Vardu, Pavarde, Šalimi. „Lithuania“ nubraukiau ir užrašiau „UK“. Darbo vietoje palikau tekstą apie emigracijos mastus Lietuvoje. „Solidarizuodamasis“ su Lietuva pakeičiau savo tėvynę, o kadangi dauguma imigrantų Britanijoje dirba ne pagal profesiją, eidavau plauti indų. Organizatorius sunervino tai, kad turėjo perdaryti mano kortelę, bet aš negaliu nutylėti, kad emigracija yra tokio lygio. Aš reaguoju. Jei būčiau politikas, reaguočiau kitais veiksmais. Viskas, kas yra padaryta, turi socialinę potekstę. Arba asmeninę. Bent jau labiau asmeninę, kaip kūrinyje, kur tu pasidarei vizitinių kortelių kolekciją savo vardu su specialybėmis, kurių jau niekada negalėsi įgyti (pilotas, šventikas, sportininkas, akrobatas, pianistas, smuikininkas ir t.t.). Kiekvienas menas yra asmeniškas. Kitaip neįmanoma. Kitaip nebus autentiškas. Williamas Somersetas Maughamas yra pasakęs, kad menas turi tam tikrą seksualumo aspektą. Vyksta tam tikras apsinuoginimas, jis dirgina, pritraukia žiūrovą. Autentika visada patraukia, o ji galima tik per asmeninę patirtį. Tame kūrinyje man dar smagu ir tai, kad visų vizitinių kortelių dizainas tiksliai pakartoja realiai egzistuojančių žmonių korteles, pakeistos tik pavardės. Bandai save apibrėžti per neigimą? Būtent. Ir kasmet tų kortelių vis daugės. Ilgainiui padėtis bus vis aiškesnė. Tai projektas visam gyvenimui. Mirties dieną turėčiau turėt visų profesijų korteles, išskyrus vieną – menininko. Taigi ir vėl grįžom prie to, nuo ko pradėjom. Net kai kažko nebegali ar kažkas nesiseka, tai gali tapti medžiaga. Teisingai, nereikia bijoti nesėkmių. Jos dar nereiškia, kad tai yra blogai. Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė |
