Muzika

Pagaliau „Bajaderė“

Baleto premjera Naujųjų išvakarėse

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
M. Raškovskio nuotraukos

Paskutinę 2007 metų dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusią Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ premjerą ir nedrąsų įrašą, padarytą tuometinio LTSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro repertuaro planuose 1972-aisiais, skiria trisdešimt penkeri metai – šitiek laiko į Lietuvą keliavo didingas klasikinės choreografijos patriarcho Marijaus Petipa kūrinys, sukurtas 1877 m. ir iki šiol saugomas Sankt Peterburgo Marijos teatro lobyne.

Iš už geležinės sovietų uždangos kartu su talentingais rusų baleto šokėjais Rudolfu Nurejevu ir Natalija Makarova pasprukusi romantiška indų šventyklos šokėjos meilės istorija Europą užkariavo XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai 1989 m. Londono karališkajame teatre N. Makarova, o 1992 m. Paryžiaus „Grand Opera“ R. Nurejevas pastatė kiek skirtingus šio baleto variantus, įamžintus į vaizdo įrašus ir iki šiol prieinamus baleto gerbėjams.

Gaila, kad šio choreografijos šedevro kelionė į Lietuvą užtruko ir dėl įvairiausių priežasčių prašmatnioje naujausios baleto premjeros programėlėje nėra Astos Bazevičiūtės, Neli Beliakaitės, Rūtos Jezerskytės, Eglės Špokaitės, Mindaugo Baužio pavardžių. Tačiau sudėtingą trijų veiksmų melodramą Lietuvos nacionalinis baletas pastatė deramai, išnaudojęs visas savo artistines galimybes, o scenovaizdžiams, kostiumams ir butaforijai teatras ir rėmėjai nepagailėjo lėšų.

Spektaklį statė jau gerai pažįstama Rusijos menininkų komanda – choreografė statytoja Liudmila Kovaliova, prie jos prisijungė ir neseniai garsėjusi baleto solistė Altynai Asylmuratova (šokusi Nikiją ir N. Makarovos pastatyme Londone) bei dailininkas Viačeslavas Okunevas. Restauruota M. Petipa choreografija ir vaizdinis jos įprasminimas „Bajaderę“ stato greta paskutinių baleto premjerų – P. Čaikovskio „Gulbių ežero“, „Miegančiosios gražuolės“ – ir dabartinį mūsų baleto trupės klasikinio choreografijos paveldo repertuarą papuošia dar vienu efektingu, tačiau kiek monotonišku štrichu.

M. Petipa choreografija – savaiminė vertybė, žavinti ištobulintomis pozomis ir judesių kombinacijomis, charakterinių šokių gausa ir išradingumu. Bet seniesiems baleto spektakliams greta choreografinių epizodų ne mažiau svarbios pantomimos scenos, sujungiančios atskirus epizodus į daugiau ar mažiau logišką siužetinę liniją. Spektaklio statytojos pasirinko trijų veiksmų baleto variantą ir atsisakė paskutiniojo paveikslo, kuriame dievai, sugriaudami šventyklą, pelnytai nubaudžia piktadarius. Toks yra ir paryžietiškas R. Nurejevo variantas, kurio svarbiausieji epizodai matomi ir Vilniaus scenoje. Tik Vilniuje atsisakyta pirmosios Soloro ir medžiotojų pasirodymo mizanscenos, nesuteikiant kariui galimybės išsakyti aistringos meilės Nikijai – šitaip supaprastinant šį personažą, neleidžiant pajusti vėliau jį apėmusių prieštaringų jausmų.

Bajaderės istorijos akcentai, išsakomi vaidybinėmis priemonėmis, vilnietiškoje „Bajaderėje“ neteko ir svarbaus nešokančių personažų anturažo – mimanso artistų stygius ypač juntamas pirmajame ir antrajame paveiksluose; štai iš šventyklos pasirodžius Didžiajam brahmanui, paskui jį teišeina kukli dviejų šventikų su dviem palydovėmis procesija; daugiau aptarnaujančio personalo norėtųsi ir Radžos rūmuose. Be to, tie keli pagalbiniai artistai nepasižymi vaidybos išraiškingumu ir daugiau primena saikingai judančias dekoracijas.

V. Okunevas sukūrė įspūdingą pirmojo paveikslo scenovaizdį, šventyklą įkurdinęs džiunglių tankmėje tarp palmių ir bananmedžių, priešais tolumoje tyvuliuojantį šaltinį. Prislopintas apšvietimas padeda sukurti melodramatišką šio epizodo nuotaiką, kur mezgasi būsimos intrigos, Didžiojo brahmano deklaruojama meilė Nikijai, ryžtingas jos „ne“, slaptas pasimatymas su Soloru ir Brahmano priesaika atkeršyti. Mažiau patrauklios antrojo paveikslo dekoracijos – banguojančios Leono Baksto „Šecherezadą“ primenančios šoninės užuolaidos – atrodo gana plokščios, o uždanga su architektūros fragmentais nutapyta kiek negrabiai: veikiausiai ne dėl dailininko, bet dėl dekoratorių kompetencijos stygiaus. Antrojo veiksmo Radžos sodas atrodo šventiškai, bet labiausiai pasisekė paskutiniajam – Šešėlių – veiksmui, kuris, Vilniuje pastatytas dar 2006 metais, iki šiol buvo rodytas skurdžios garažo rampą primenančios pakylos fone. Dabar melancholiška šešėlių procesija pasirodo rūstaus, mėnesienoje skendinčio kalnų ir griuvėsių peizažo fone, o nusileidimo maršrutas tinkamai užmaskuotas ir sukuria įspūdingą, erdvinį šešėlių grupės efektą.

iliustracija

Dekoracijas papildo ir gausi butaforija – pirmiausiai įspūdingas trimetrinis dramblys, kinkuojantis galva ir ant nugaros nešantis Soloro palankiną. Prie butaforinių nesusipratimų galima būtų priskirti antrajame paveiksle matomą portretą, turintį gana svarbią siužetinę reikšmę. Jame pavaizduotas apkūnokas barzdotas vyriškis raudonu turbanu, nė kiek neprimenantis Soloro, neleidžia suprasti, kodėl staiga dėl jo kyla tokios didžiulės aistros. Keistokai atrodo ir antrojo veiksmo griozdiškos papūgos, retsykiais išmušančios iš pusiausvyros šokio su papūgomis atlikėjas.

Daugiau nei šimtas spektakliui sukurtų įvairiausių kostiumų leidžia patirti spalvingos rytietiškos pasakos įspūdžių, kuriuos įprasmina daugybė choreografinių epizodų ir nemažai artistinių pastangų reikalaujantys svarbiausieji vaidmenys.

Nikiją, kaip ir daugelį kitų klasikinio choreografijos paveldo vaidmenų, kol kas be pamainų šoks Miki Hamanaka – ji sukūrė ryškų paveikslą, išsiskiriantį pavyzdinga technika ir muzikalumu. Jos solo šokiai pirmajame ir antrajame paveiksluose pasižymėjo su dievais bendraujančios asmenybės santūrumu, antrojo veiksmo monologas pulsavo skausminga žemiškosios patirties kančia, o Šešėliuose šokėja nepriekaištingai įkūnijo atleidžiančią grožio ir gėrio abstrakciją. Aurimas Paulauskas efektingai perteikė choreografinės Soloro partijos pavidalą, tačiau jo kuriamam personažui kol kas trūksta ryškesnės artistinės motyvacijos, akivaizdesnių vidinių kolizijų, leidžiančių suvokti, kodėl jis taip lengvai išsižada Nikijos.

Antrą pagal svarbą spektaklio heroję Gamzati įdomiai perteikė Olga Konošenko; labiausiai nustebino ir sujaudino išraiškinga antrojo paveikslo Nikijos ir Gamzati scena, kur artistė įtikinamai atskleidė Radžos dukrą kamuojančių prieštaringų jausmų spektrą – klupdama, maldaudama Nikijos atsisakyti Soloro, netrukus ji grėsmingai prisiekia sunaikinti varžovę. Lengvai, grakščiai O. Konošenko šoko ir II veiksmo variaciją, o choreografinį savo pasirodymą baigė efektingais fouette deriniais, tik šiek tiek išklydusi iš kurso.

Plačiais, rituališkais, lengvai skaitomais mostais Didįjį brahmaną vaidino Aleksandras Molodovas, beatodairiška meile dukrai spinduliavo Vytauto Kudžmos Radža. Fakyro Magedavėjos vaidmenį su įkvėpimu atliko Igoris Zaripovas.

Spektaklio premjera leidžia tikėtis ir naujų šokėjų vardų – „Bajaderėje“ tokiais tapo Mantas Daraškevičius, energingai, ryškiai atlikęs Dievuko šokį, bei Margarita Verigaitė, kartu su Eligijumi Butkumi ir Valerijumi Fadejevu itin ugningai ir ekspresyviai pašokusi Indų šokį.

Solistai ir kordebaleto artistai kaip reikiant paplušėjo, įvairiausiuose šokiuose atlikdami net po kelias partijas – Rūta Kudžmaitė pasirodė kaip Džampės solistė, tarp keturių bajaderių II veiksme, be to, temperamentingai, išraiškingai pašoko pirmąją Šešėlių paveikslo variaciją; Džampėje solavusi Živilė Baikštytė žavingai, artistiškai šokiu papasakojo trumpą ąsočio istoriją – čia jai padėjo dvi M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus moksleivės. Tarp bajaderių ar grand pas atlikėjų buvo matyti ir Inga Cibulskytė, ir Nailia Adigamova, taip pat šokusios šešėlių variacijas.

Naujos dekoracijos fone itin efektingai atrodė Šešėlių paveikslas, ypač jo pradžia – dailininko sumanytoje arkoje baltai suspindusios šokėjų figūros lėtai sekė viena kitą, sukurdamos pasakiškai gražų reginį. Tiek šį, tiek kitą epizodą sodria, jausminių atspalvių turtinga muzikos erdve apgaubė Martyno Staškaus vadovaujamas orkestras; šventiškoje premjeros atmosferoje beveik nesijautė šiurkščių pučiamųjų instrumentų faktūrų – kartu su Bajaderės istorija atmintyje liko trapūs, poetiški, jaudinantys smuiko, violončelės, fleitos garsai.