Kartūs tėvynės dūmai

A. Ivanišyno nuotr.

Rimas Tuminas, vadovaujantis Maskvos Vachtangovo teatrui, vykdydamas ankstesnį susitarimą, gruodžio 9 d. „Sovremenniko“ teatre parodė premjerą – Aleksandro Gribojedovo komediją „Vargas dėl proto“. Spektaklio scenografas – Adomas Jacovskis, kompozitorius – Faustas Latėnas, režisieriaus asistentė – Gabrielė Tuminaitė. Maskvos kritikai įvairiai įvertino spektaklį, tačiau abejingų jam neliko.

„Premjera „Sovremennike“ – aukštuomenės renginys. Prieš spektaklį fojė vaikštinėjo Michailas Gorbačiovas, Slava Zaicevas, Markas Zacharovas, Valentinas Gaftas, o įžymybių saugumu, kaip įprasta, rūpinosi kampuoti vienodus kostiumus vilkintys apsaugininkai. Kai salėje užgeso šviesa, vienas jų pritūpė ant pristatomos kėdės ir susidomėjęs ėmė stebėti sceną. Kam Rimui Tuminui prireikė Gribojedovo, žiūrint spektaklį atspėti nebuvo įmanoma. Kaip visada, jis prisodrino veiksmą įdomių triukų, kuriuos taip patogu aprašinėti recenzijose, tačiau nesuteikė jam jokios prasmės. Po pertraukos režisierius visiškai sutriko ir net nebesistengė apsimetinėti, kad pjesė jam įdomi. Kai tik Čackis perskaito savo garsųjį monologą apie prancūziuką iš Bordo, jį įkiša į tramdomuosius marškinius, ir Famusovo svečiai, atsikratę įkyruolio, su malonumu ima žiūrėti klajojančių artistų koncertą. Gribojedovo tekstas atimtas iš visų kunigaikščių, grafienių ir kunigaikštienių – šie reikalingi nebent kaip anturažas. Labiausiai gaila senės Chlestovos. Ją turėjo vaidinti Jelena Jakovleva, bet, nelaimei, aktorė atsidūrė ligoninėje, tad režisierius ją pakeitė vyru – premjeroje vaidino Valerijus Šalnych. Vyras, perrengtas moterimi – sėkmingas ėjimas, mėgstamas visų laikų ir tautų publikos, bet vargu ar kas nors tikėjosi, kad subtilusis Tuminas pasinaudos niekaip nepateisinta scenine vulgarybe. Apskritai vulgarumo spektaklyje pakanka, pirmiausia kalbant apie aktorių vaidybą. „Triukšmaujam, brolyti, triukšmaujam“, – galėtų jie liūdnai apie save pasakyti. Neturėdami ką veikti aktoriai publikai tai romansą „Tamsioji skraistė“ sudainuoja, tai per sceną rateliu prasisuka. Čackis kokį nors monologą pabūgnija, bet tai niekam neįdomu – nei Famusovui, nei Sofjai, nei Michailui Gorbačiovui ir jo apsaugininkui. Iš krosnies pro dureles vis ritasi dūmai. Dūmų čia netrūksta, bet štai ugnies naujajame Rimo Tumino spektaklyje visai nėra.“ (Glebas Sitkovskis, „Gazeta“, 2007 m. gruodžio 11 d.)

„Tuminas pastatė spektaklį apie tai, kaip keliauninkas Čackis skubėjo į Maskvą, tikėdamasis atrasti tėvynę ir gimtuosius namus. Bet ne: pasirodo, ir Maskvoje niekas nežino, kur ta tėvynė ir kaip joje gyventi. Adomo Jacovskio apipavidalintos scenos vidury kyla didžiulis baltas bokštas. Ant jo įsitaisė dvi varnos, apačioje – durelės, pro kurias veržiasi dūmai: krosnis Famusovų namuose primena Ivano Didžiojo varpinę. Prie jos herojai taip ir stengiasi prisiglausti, apkabinti, susišildyti, įkvėpti karčių tėvynės dūmų. Veiksmas ir sukasi apie krosnį: surūgusi, vieniša Sofja (Marina Aleksandrova) tirpsta Molčalino glėbyje, veja šalin Čackį ir pataikauja despotui Famusovui. Prie durų sukrautos malkos, per kurias lipa į pobūvį atvykę svečiai. Beje, kitų puošmenų Famusovų svetainėje nėra. Tiesa, Famusovas, kurį šmaikščiai vaidina Sergejus Garmašas – išsilavinęs barbaras, net namų spektaklius rengia. Susirinkę jo namuose svečiai gerokai prastesni. Antro veiksmo pobūvio scena neužmirštama: sustingę, lėliški moterų veidai, barzdota Chlestova (nė žodžio neištariantis, bet plojimais už rimtą veido miną palydimas Valerijus Šalnych), į jojikės kostiumą įsprausta Sofja ir kiti. Per šiuos tuščius veidus praslenka tik agresijos šešėlis. Kai svečiai, pasisukę į žiūrovus, žygiuoja skambant valso garsams, darosi kraupu. Čia ir prisimeni Čechovą. Tiksliau – garsiąją Mejerholdo frazę apie „Vyšnių sodo“ pobūvį: „Trečiame veiksme kvailo trypimo fone apima siaubas.“ Atvira ir nejauki namų erdvė prisipildo Gribojedovo valso, kurį Faustas Latėnas beveik neatpažįstamai sušiuolaikino. Į klausimą, ką daryti ir kas kaltas, kad famusoviška Maskva pilna laukinių išsigimėlių, Rimas Tuminas neatsako. Bet ir gaila tų išsigimėlių iki gniužulo gerklėje. Ir gražuolio Molčalino (puikus Vladislavo Vetrovo darbas), kalbančio aistringu altu, ir užguitų Petrušos (Jevgenijus Pavlovas) bei Lizos (Darja Belousova). Ir šmaikštuolio Famusovo, be perstojo besišaipančio iš kaimynų (štai kas išmokė Čackį kalbos aštrumo), ir pasipūtėlės Sofjos, nežinančios, ko nori. Žinoma, kad jokių aukštuomenės pokalbių ir šokių šiuose namuose net būti negali. Monologą apie prancūziuką iš Bordo Čackis sako prievarta paguldytas į lovą. Įtaręs, kad jaunuolis karščiuoja, Famusovas liepia šaltu vandeniu apipiltiems Petrušai ir Lizai – vietoj ledo – glaustis prie Čackio krūtinės. Bet Čackis greit pašoks, pareikalaus karietos ir jos nesulaukęs paliks namus kaip stovėjo – basas, prasegtais marškiniais. Pro krosnį-bokštą praskris baltas žaislinis lėktuvėlis, ir nuo pliauskos prisidegantys cigaretes Famusovas su Sofja nelinksmai šyptelės jam pavymui. Jiems, kaip, beje, ir mums, nėra kur eiti...“ (Ala Šenderova, „Kommersant“, 2007 m. gruodžio 11 d.)

„Maskva naujame Rimo Tumino spektaklyje – laukinė ir barbariška. „Revizoriuje“ dailininkas Adomas Jacovskis supila krūvą bulvių, „Varge dėl proto“ – malkų. Spektaklyje pagal Gogolį svarbiausiu simboliu ir scenos vertikale buvo cerkvė, pagal Gribojedovą – dangų siekiantis Babelio bokštas, iš tikrųjų, kaip paaiškėja, – krosnis. Rusijoje šalta, ir kiekvienas, įėjęs į Famusovų namus, pirmiausia eina prie krosnies, kad pasikaišęs paltą priglaustų prie jos sustirusį užpakalį (pobūvio scenoje dėl vietos prie krosnies ne juokais susistumdoma). Spektaklis prasideda beveik tamsoje. Skambant pasikartojantiems, minimalistiniams Fausto Latėno muzikos garsams scenoje kažką keistai baletiška sušoka rausvaplaukė mergina su smuiku rankoje, abejingu balsu išdainuojanti pirmąjį Lizos (Darja Belousova) monologą. Jokių tikrovės ženklų: pati savęs klausia „kuri valanda“, o Famusovo scenos suvis atsisakyta. Vis dėlto smuiko garsai pakviečia baltai aprengtą, palaidais tarsi silfidės plaukais Sofją (Marina Aleksandrova). Po jos pasirodo Famusovas (Sergejus Garmašas), o kartu su juo ir viskas, kas taip gąsdina Tuminą Rusijoje – laukiniškumas, šiurkštumas, vergiškumas. Bet būtent Famusovo pasirodymu džiaugiasi žiūrovai – jie tikisi, kad toks žemiškas aktorius kaip Garmašas padarys suprantamesnį ir spektaklį. Deja, suprantamesnis jis netampa. Tuminas rašo savo tekstą ant pjesės teksto, ir kai kurios jo sukurtos scenos yra įdomios, nors nuo žinomos mums Gribojedovo komedijos gerokai nutolusios. Ivano Stebunovo vaidinamas Čackis – mūsų laikų herojus. Ironiškas protingas berniukas, niekad nepralaimintis, staiga patenka ten, kur nebeveikia jo reklaminis pozityvumas, žavingas šmaikštus plepumas, mokėjimas susukti damoms galvą. Čia labiau vertinami vyrai, panašūs į ūsuotą, kresną, nedaugžodžiaujantį Molčaliną. Čackio pralaimėjimas triuškinamas, nors kas jam nutinka per pobūvį (kažkodėl jį tai nurengia, tai aprengia, vedžioja už parankės kaip ligonį), taip ir lieka neaišku. Pabaigoje staiga atsigavęs jis susirenka krūvą savo lagaminų, ant kurių gyveno už krosnies, ir išvažiuoja. Tiesa, negaliu nepaminėti Fausto Latėno muzikos: išaugęs iš kerinčio Gribojedovo valso, laukinis, kraupus, nevaldomas Famusovų pobūvio valsas neužmirštamas lygiai taip pat, kaip ir valsas-smaugimas iš Nekrošiaus „Otelo“. Galima būtų nominuoti geriausios spektaklio muzikos premijai, jei tokia būtų.“ (Dina Goder, „Vremia novostei“, 2007 m. gruodžio 11 d.)

„Nežinau, kas paskatino Tuminą šitaip perskaityti Gribojedovo tekstą, bet jis staiga tapo panašus į Dickenso. Laukinis ir kvailas Sergejaus Garmašo tėtušis Famusovas – toks pat ekscentrikas ir keistuolis kaip kuris nors „Pikviko klubo“ veikėjų. Ir supa jį tokie pat keistuoliai ir ekscentrikai. Tačiau Tuminas skaito Gribojedovą taip, kad per jo „akinius“ netikėtai atpažįsti ir Čechovą, ir Strindbergą, ir, žinoma, metafiziškąjį Nekrošių, ir socialiai tikslų Tovstonogovą, kuris kažkada nervingomis Sergejaus Jurskio intonacijomis perskaitė šį tekstą „atšilimo“ epochai. Kai šitaip iki skylių nunešiotas šedevras atsiveria, tai – iš naujo įgyto gyvenimo ženklas. Štai Molčalinas (Vladislavas Vetrovas) ramiai, be įprasto isteriškumo groja smuiku ir tuoj gros fleita, kokia Hamletas liepė groti Rozenkrancui ir Gildensternui. Ir kuo Molčalino intonacijos ramesnės, melancholiškesnės, tuo siaubingesnė atrodo Čackio (Ivanas Stebunovas) beprotybė. Jis negali priimti gyvuliško nuolankumo, su kokiu Sofja priima banalų savo išrinktojo aistringumą. Apie tai ir stato Tuminas spektaklį. Apie išdidų ir vienišą jaunuolį, važiavusį laisvės ieškoti. Apie jo grįžimą į tėvų namus: juk čia jį priėmė, kai tapo našlaitis. Apie laukinį Sofjos poniškumą, apie jos negalėjimą atleisti nedėkingumo ir užmaršumo (juk Čackis iš Famusovo namų išvyko trejiems metams), kerštą Sašai Čackiui už išdavystę ir išvažiavimą. Ji, kaip isterikė Natalja Gorič (Jelena Plaksina), kurią baikščiai saugo Platonas Michailovičius (Sergejus Girinas), nori matyti vyrą kaip vaiką ir tarną. Tokiam vaidmeniui Čackis netinka. Užtat Molčalinas – kaip tik. Maskvietiškas pasaulis Tumino spektaklyje kraupus ir juokingas. Jis stumteli jį siurrealizmo link, o čia kaip pats baisiausias dalykas vežimėlyje pasirodo Chlestova, dalijanti publikai nebylius oro bučinius. Meditatyviai lėta Fausto Latėno muzika, lėtai lašantys Gribojedovo valso taktai tik paaštrina visuotino pasipūtimo, benamystės ir nemokėjimo mylėti kartėlį, kurį taip liguistai aštriai „Varge dėl proto“ mato nuostabus lietuvių režisierius Rimas Tuminas.“ (Aliona Karas, „R[ossijskaja] G[azeta]“, 2007 m. gruodžio 11 d.)

„Tai, kas atsitiko „Sovremennike“, dar sunku iki galo suvokti, bet galima tvirtinti: tokio Čackio ir tokio „Vargo dėl proto“ mes dar nematėm. Klausimas, kas yra Čackis – herojus ar juokdarys, – kelia ginčus 200 metų. Bet niekas iki šiol nesuabejojo Čackio reikšmingumu, tuo, kad jis svarbi ir amžina mūsų sąmonės dalis (kiek kartų mokėsi „Vargą dėl proto“ mokykloje? Dešimt? Penkiolika?). Kažkuria prasme Tumino spektaklis yra atsakymas į naujausią Čackio klausimų polemiką. Nes pirmą kartą per visą teatro istoriją Čackis spektaklyje – nulis, kliedesys, niekas. Pirmiausia nuo pat savo pasirodymo jis ne šiaip juokdarys (juokdariai išsiskiria iš minios), bet būtent juokdarių visuomenės dalis. Nes šiame spektaklyje visa maskviškė visuomenė vienodai juokinga, lygi Čackiui: Famusovas, kuris knygas kapoja kirviu, sakydamas žymųjį „surinkti visas knygas ir sudeginti“, Molčalinas, kuris ir mylėti priverstas „pagal laipsnį“. Režisierius Rimas Tuminas pirmą kartą pasižiūrėjo į Čackį akimis to miesčionio, kuriam nuoširdžiai nusispjaut į Čackį, į Gribojedovą ir visus kilnius dalykus. Spektaklis pastatytas iš plebėjo, kuriam „amžinos temos“ skamba tuščiai ir jis palydi jas kraupiuoju maskvietišku „bla-bla-bla“, pozicijų. Tai Gribojedovas, pamatytas blizgių žurnalų redaktorių akimis. Tai Čackis, pamatytas radijo stočių, plyšaujančių Bačinskį ir Stilaviną, savininkų akimis; Čackis – biuro vadybininkų, viešųjų ryšių specialistų ir televizijos vedančiųjų akimis. Tai pagaliau Darjos Doncovos skaitytojų akimis pamatyta literatūra. Būtent todėl svarbiausiais spektaklio veikėjais Tuminas pasirinko ne Čackį arba, sakysim, Famusovą, bet baudžiauninkę Lizočką ir tarną Petrušą. Petruša apskirtai nieko nekalba, bet žiūrim į tai, kas vyksta, jo akimis. O juk iš tikrųjų: laikas mums pagaliau sužinoti, ką manė apie Čackį ir į jį panašius liaudis – baudžiauninkai, „proletariatas“, naujasis elektoratas su bulvių traškučiais prie televizorių ekranų. Nes plebėjui apskritai visos kalbos, išskyrus „jausmingas“ ir „praktines“, yra nereikalingos. Tarnams spektaklyje neaišku – ko ponai taip nerimauja? Ko triukšmauja? Inteligentai, o patys tiek pripurvino (iš už milžiniškos krosnies durelių nuolat rūksta dūmai, todėl viskas scenoje tarsi suodžiuose, primena sapną). Taip, tai, kas vyksta, ir yra sapnas – miesčionio, kurį ištiko amžina televizinė anabiozė, kuriam nesvarbūs jokie žodžiai, jokios mintys, tik pačios primityviausios. Vienintelė reakcija į Čackį ir panašius „klausimus“ – bukas juokas ir nuobodulys. Tai televizijos žiūrovo juokas – fiziologinė reakcija, gyvuliškas instinktas.

Apskritai Tuminas sukūrė labai šiuolaikinį spektaklį, net galbūt sau netikėtai tiksliai įspėjo dabartinės Rusijos situaciją. Kur svarbiausias klausimas – ne pažiūrų ir įsitikinimų kova, o jų neturėjimas, visiška košė galvose, absoliutus egoizmas, nesugebėjimas mąstyti ir jausti. Tai spektaklis apie tuščias pastangas prisibelsti iki žmonių, nepripratusių mąstyti ir gyventi savarankiškai. Gorbačiovas labai liūdnas išėjo po spektaklio. Jam priešais kažkokia dama, nekreipdama į nieką dėmesio, staugė į mobilųjį: „Taip, taip! Pasakyk tiems lochams, kad imam po du šimtus, o paskui man paskambink. Aš teatre, čia kažkokia nesąmonė.“ (Aleksandras Archangelskas, „Ogoniok“, 2007 m. gruodžio 17 d.)