Lyg vandenyno alsavimas

Sergejus Babajanas M. Raškovskio nuotr.

Ką galvojo Sergejaus Babajano fortepijono pedagogai, matydami jo nedidukių plaštakų mažylius pirštelius? Mums nelengva spręsti, kiek puikūs mokytojai, o kiek jo paties unikali intuicija padėjo įveikti nemenką kliūtį ir taip stipriai susidraugauti su fortepijono klaviatūra, kad užbaigiant mūsų Filharmonijos praėjusių metų sezoną gegužės mėnesį Antrasis Sergejaus Prokofjevo koncertas (vienas gražiausių ir sunkiausių) skambėjo taip, jog abejoju, ar beteks jį tokį švytintį, žaismingą ir didingą dar kada nors išgirsti.

Rengdamasis anam koncertui, Klivlendo (JAV) muzikos institute veikiančios Tarptautinės S. Babajano fortepijono akademijos vadovas skambino valandų valandas. Vis sakė, kad jei deramai nepasiruoš, tai koncerte nedalyvaus. Vėliau suvokiau, kad jis ruošėsi ne šiaip gerai pasirodyti, o pateikti įvykį. Gal toks yra jo nuolatinis sau keliamas reikalavimas? Po koncerto tuomet pasakė, kad antrą Kalėdų dieną Vilniuje su Lietuvos kameriniu orkestru skambins Johanno Sebastiano Bacho koncertus d-moll ir f-moll, o antroje vakaro dalyje diriguos jo „Magnificat“. Prisipažino juntąs bręstančius Jono Aleksos pamokų rezultatus.

Rengtis Kalėdoms su Bachu reiklusis muzikas pradėjo gruodžio 19 dieną. Su orkestru, solistais, Vaclovo Augustino vadovaujamu choru „Jauna muzika“. Apmaudu, kad koncerto dieną baroko specifiką gerai įvaldžiusį chorą mažumėlę nuvargino du kiti pasirodymai, tad vakarinis, svarbiausias, jiems jau buvo trečias. Iš penkių „Magnificat“ solistų trims (Jekaterinai Tretjakovai, Mildai Smalakytei ir Ignui Misiūrai) gal derėjo atvirai pasakyti, kad Johannas Sebastianas, bent kol kas, „ne jų kompozitorius“. Čia prisiminiau mūsų talentingą režisierių Gintarą Varną, apsiėmusį Rygoje statyti R. Wagnerio „Zygfridą“, o tam darbui artėjant atsisakiusį – ne jam (kol kas?) šis autorius. O Ieva Prudnikovaitė ir gal ypač Mindaugas Zimkus jau sąmoningai ir gana sėkmingai žengia Bacho muzikos link.

Bet tai visumos fone tegu lieka „mažmožiai“. Ir choras, ir orkestras pajautė dirigento dvasinę sukauptį, kuri – kaip ir minimalūs maestro mostai – skatino prisiminti du Jono Aleksos pasirodymus su Lietuvos kameriniu orkestru (iškiliausiam mūsų dirigentui su šiuo kolektyvu pirmuosius, o jo gyvenime – paskutiniuosius). „Magnificat“ daug kur priminė saulės nutvieksto vandenyno galingą alsavimą. Kūrinio traktuotė rodė iš susižavėjimo ir entuziazmo gimstantį santykį su Bacho muzika. Brandus Babajano meistriškumas nerodo nė šešėlio rutinos ar nepridengtos erudicijos (nors jo žiniomis, įsigilinimu į Bacho stilistiką abejoti netenka). Ir vėl pajutome, kad šiam meistrui kiekvienas susitikimas su publika yra „vienintelis ir nepakartojamas“, o Johanno Sebastiano kūryboje glūdinčio sacrum įpareigotas jis pakyla iki akimirkų, kai muzika interpretuojama paklūstant to paslaptingo prado galioms.

Ir vėl pasirodymui viešumoje artėjant pianistas iki išnaktų skambina, rengia save populiariems, jam seniai iki detalių pažįstamiems d-moll ir f-moll koncertams. Kreipiasi į protu nepaaiškinamas galias? Telkia jas? Tai dėl jų ir mums seniai pažįstama muzika tampa atradimu, stebuklu. Tos galios pianistui leidžia įprasminti didingą tutti epizodų forte, nebijant pažeisti klavesino diktuotų tradicijų. Bet ar jas kūrybinga traktuotė pažeidžia (arba – įžeidžia)? Juk abu koncertai buvo parašyti smuikui, kai kas iš Pirmojo (d-moll) panaudota dar ir kantatai. Interpretavimo pobūdį čia lemia muzikos dvasia, o ne garsų šaltinio tembras ar įsigalėjusios kūrinio traktuotės.

Koncerto metu pianisto kūrybingumas buvo toks įtaigus, kad tarp atskirų vieno ir kito ciklo dalių, jam besikaupiant tolesnei muzikai, salėje tvyrojo neįtikėtina tyla. Užsimerkęs pagalvotum, kad ji tuščia, nors buvo pilnutėlė. Alsavimą sulaikę kaupėmės visi drauge. Ir lėtosios koncertų dalys, kurių melodijas pianistas nevengė nuvesti į tyliausius skambesių regionus (ar klavesinu jis pajėgtų tą taip nepamirštamai motyvuoti?), skleidė tą pačią protu nepaaiškinamą jėgą. Kaip ir sūkuriais praskriejantys finalai.

Po koncerto S. Babajanas prisipažino bandęs fortepijonu nebegroti, bet „nieko iš to neišėjo“.