Muzika

Kalėdų išvakarėse – Žizel iš Stokholmo

Naujas balerinos Jurgitos Droninos vaidmuo

Helmutas Šabasevičius

Jurgitos Droninos debiutas gruodžio 19 d. romantiškajame Adolphe’o Adamo balete „Žizel“ leido iš naujo susipažinti su šia M.K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus auklėtine, prieš porą metų pakviesta į Stokholmo karališkąjį operos teatrą.

Dar mokydamasi jaunoji šokėja Lietuvos teatro mėgėjams buvo gana gerai žinoma – artistinės saviraiškos erdvę jai suteikė ne tik mokykliniai koncertai, bet ir choreografė Anželika Cholina, jos spektaklyje „Pamišusių merginų šokiai“ J. Dronina atliko vieną pagrindinių vaidmenų, o specialiai šokėjai sukurtas Juodosios gulbės monologas stebino toli gražu nevaikišku dramatinių išgyvenimų intensyvumu. Vilniuje sukūrusi Pelenės vaidmenį to paties pavadinimo Sergejaus Prokofjevo balete, parengusi sudėtingas klasikinių baletų ištraukas, iš kurių labiausiai įsiminė „Lėlių fėjos“ fragmentas bei konkursams su armėnų šokėju Avetiku Karapetianu parengtas Marios Taglioni baleto „Drugelis“ duetas, J. Dronina šoko ir šiuolaikinės choreografijos kūrinius, tarp jų ir Petro Skirmanto „Afkary ritualus“.

Sėkmė tarptautiniuose jaunųjų baleto šokėjų konkursuose Moroje (Švedija) ir Grase (Prancūzija), laurai prestižiniuose Helsinkio, Maskvos, Jacksono baleto festivaliuose, galimybė tobulintis Miuncheno šokio akademijoje gerokai praplėtė balerinos kūrybos kontekstą, jos pavardė tapo žinoma internetiniams baleto gerbėjams, ypač po pastarųjų sezonų Stokholme, kurie dovanojo balerinos biografijai pagrindines partijas baletuose „Bajaderė“ bei „Romeo ir Džiuljeta“ (choreografas – Kenneth McMillan).

Nacionalinio Lietuvos operos ir baleto teatro sceną pasirinkusi dar vienam savo kūrybinės veiklos etapui – Žizel vaidmeniui, J. Dronina sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, o pravėrusi apšepusios Žizel trobelytės duris – padrąsinančių aplodismentų. Miniatiūrinė šokėja pirmajame baleto veiksme kūrė naivios kaimietės, beveik dar vaiko, įvaizdį, muzikaliai pasakojo savo meilės istoriją, dėliojo ją iš gerai pažįstamų pantomimos epizodų ir šokio scenų. Gerai išmokusi choreografijos tekstą, J. Dronina gana sklandžiai pašoko grakščiąją variaciją, nežymų sprūstelėjimą šuoliukų įstrižainėje atpirkdama aistringais sukiniais ratu. Kol kas šio veiksmo paveikslas, pateiktas J. Droninos, ypatingu originalumu nepasižymi. Savitų bruožų atsirastų geriau apmąsčius santykius su kitais spektaklio personažais, pirmiausia su Ilarionu; atrodo, ir meilė Albertui galėtų būti išryškinama įdomiau, savičiau – šokėjos artistiškumas leidžia šito iš jos reikalauti. Šiurkštoka, dailių pozų vengiančia plastika paženklintas J. Droninos išgyvenamas širdies smūgis šokio su Albertu ir draugėmis įkarštyje priklauso toms perspektyvioms detalėms, kurių tobulinant Žizel vaidmens piešinį turėtų atsirasti kur kas daugiau.

Daug energijos J. Dronina atidavė pirmojo veiksmo finalui, išprotėjimo scenai, ypač paskutiniams jos akordams, kai beveik agresyviai besiblaškydama kaimiečių minioje, paskleidė nerimastingą, tragiška nuojauta pulsuojančią energiją. Netrukus ši energija susitvenkė beprotiškuose Žizel šuoliuose, įkūnijančiuose beviltišką merginos meilę, kuri, akimirkai prašviesėjus protui, paliko jos kūną drauge su išdavystės nepakėlusia siela.

Antrajame veiksme J. Dronina meninę spektaklio atmosferą prisodrino gerokai intensyviau ir nuosekliau. Pradėjusi vaiduokliškai greitais pirmojo solo epizodo sukiniais, vos tik pakilusi iš kapo, šokėja priminė vėjyje besiblaškančią vėlę, pasirodžius atgailaujančiam Albertui pamažu rimstančią, o netrukus vėl blyksinčią, klajojančią po sceną, besistengiančią apsaugoti mylimąjį nuo likimo draugių keršto. Čia itin tiko ir tylios pozos, ir begarsiai prabėgimai pro Albertą, iš kurių labiausiai įsiminė įstrižainės viduryje švystelėjęs begarsis pakėlimas, sukūręs aplink Albertą plevenančios dvasios įvaizdį.

Nepaprasti buvo ir ore pakimbantys ekspresyvūs J. Droninos šuoliai, ir su Aurimo Paulausko Alberto pagalba sukurti nežemiški skrydžiai, kurių romantišką aistrą paryškino tambūrino garsai, o labiausiai – juvelyrinės smulkių šuoliukų pynės – rafinuota šokėjos pėdų linijų ornamentika kažkuo priminė kadaise matytą garsios XX a. pabaigos rusų balerinos Galinos Mezencevos interpretaciją.

Patikimose A. Paulausko, antrą kartą tapusio „Švyturio“ metų baleto solistu, rankose J. Droninos Žizel jautėsi užtikrintai; pirmajame veiksme šalia išlakaus jo silueto atrodė pažeidžiama, trapi, antrajame – lengva, tvirta ir savarankiška. Ilarijoną spektaklyje šoko Martynas Rimeikis, už šį vaidmenį pelnęs „Švyturio“ metų baleto vilties apdovanojimą, vėlių valdovę Mirtą – „Švyturio“ metų baleto solistė Olga Konošenko. Pirmojo veiksmo pas de deux atliko Nailia Adigamova ir Romas Ceizaris. Kaip ir J. Dronina, N. Adigamova baigė Jolantos Vymerytės klasę ir gali mėgautis sėkmingai besiklostančia karjera; muzikaliai, grakščiai jos pašokta variacija taip pat priklauso prie maloniųjų spektaklio įspūdžių.

J. Droninos pasirodymas paįvairino mūsų baleto panoramą, metų pabaigai suteikė šventiškumo – tai sveikintina Lietuvos baleto vadovų iniciatyva, leidžianti susipažinti su svetur dirbančiais Lietuvos baleto mokyklos atstovais. Gaila, kad nebuvo įgyvendintas panašus sumanymas, kilęs prieš kelerius metus, kai buvo galvota apie Rūtos Jezerskytės pasirodymą šiame balete. Reikia viltis, kad Naujieji metai ir baleto artistams, ir žiūrovams panašių meninių staigmenų bus gerokai dosnesni.