Ką jie veikia visą dieną

Raimundas Sližys. „Dirigento grupė“. 2007 m.

Raimundo Sližio paveikslo namuose turėti nenorėčiau. Ne todėl, kad jie – ne sezono naujiena. Kadaise jo paveikslai išgarsėjo ir tapo populiarūs labiausiai dėl tematikos naujumo. Socialinė dimensija, dabarties aktualizavimas, ironija ir „miestietiškas“ grakštumas 8-ojo dešimtmečio Lietuvoje, o kartu ir dailėje, buvo ta sunkiai pasiekiama, todėl taip geidžiama būtinybė („must have“). Todėl kritikai ir meno mėgėjai mėgavosi savita stilistika (ir puikia technika) perteiktomis visuomenės citatomis, galimybe rašyti ir kalbėti apie šalimais vykstantį realų gyvenimą. Dėl figūrų grakštumo ir iš paveikslo į paveikslą keliaujančių papuošalų bei papūgiškai puošnių drabužių herojai dažnai priskiriami miesčionių ar „grietinėlės“ sluoksniui.

Gal todėl, kad šis tekstas rašomas begainiojant mintis apie šventes tam pačiam „elitui“, gal – kad šiuolaikiniame mene aktualiomis socialinėmis temomis sukurti kūriniai sudaro bene didžiąją bendros masės dalį, o ironijos esama daug skaudesnės ir drąsesnės, apie R. Sližio paveikslus man nebepavyksta galvoti prieš dešimt metų sudėliotų etikečių užrašais. Nes atsivertus bet kurį „įžymybių“ žurnalą, groteskas regimas plika akimi. O ir paveiksluose užsikonservavusios spalvos, mados ir keistai trapios figūrėlės veda tolyn nuo realybės.

Žinoma, visada maloni galimybė pakikenti ir pamoralizuoti kitus. Parodoje man kilo įtarimas, kad R. Sližys būtent šia mūsų silpnybe ir naudojasi. Verslininkas kikens iš „trenktos“ pankės. Pankus „veš“ numanomų turtuolių vakarėlis, o „pilkasis“ žmogus linkčios galvą stebėdamas pasipūtusius inteligentus. Taigi Sližio paveiksluose – visi visuomenės sluoksniai. Ir vis dėlto neteisinga galvoti apie šiuos paveikslus kaip apie vaizduojančius „juos, tuos juokingus, dirbtinus žmones“. Nes „tie“ žmonės – kiekvienas mūsų. Net jei nedėvime papūgų plunksnų raštų švarkų ir aptemptų suknelių. R. Sližio paveikslus galiu traktuoti ne kaip realias situacijas, o kaip žmogaus savijautos, jo emocinės būsenos perteikėjus.

Kartu su šiuo suvokimu užfiksavau iki šiol mano nepastebėtą ar neakcentuotą liūdesį. Dievaži, R. Sližį vadinčiau vienu liūdniausių Lietuvos tapytojų. Nes visi tie žmonės jo paveiksluose – niekada nežiūrintys į akis, bet visada, kad ir ką beveiktų, slapta dirsčiojantys pro blakstienas į aplinką (ieškodami reakcijos į save) tegali kelti bejėgišką liūdesį. Nes visi jų atliekami ritualai tėra socialinio saviįprasminimo aktai. Ir „įžymybių“, ir inteligentų ar sandėlių krovėjų aplinkoje esama tam tikrų ritualų ar priemonių, reikalingų siekiant tapti vienokiu ar kitokiu, siekiant savo įsivaizduojamos viršukalnės, pasak V. Pelevino – savo Fudži viršūnės, kad ir kokia mažytė ir apvemta ji būtų. Visas savo viršukalnes žmogus konstruoja pirmiausia iš savo aplinkos ir turbūt labiausiai – iš aplink esančių žmonių. Kitų akyse norime būti gražūs, protingi, geri, šmaikštūs, nepakartojami, išsišokėliai, marginalai ar dar bala žino kokie. Būtent tai vyksta žvelgiant į R. Sližio paveikslus: aš stebiu herojus, kurie muzikuodami, besiilsėdami, bendraudami visą laiką slapta stebi mane. Žvilgčioja pro primerktas blakstienas, pačiu akies krašteliu, kas reikalauja daug pastangų, ir neleidžia visa širdimi atsiduoti kokiai nors kitai veiklai.

Todėl jei R. Sližio kūryboje yra ironijos, tai ji labai graudi ir liūdna. Nes ironizuoti ar kritikuoti žmogaus norą įsiprasminti savo aplinkoje būtų panašu į alkio ar troškulio kritikavimą. Ką jau kalbėti apie šmaikštavimą šia tema. O paveikslų perduodamą žinutę sutraukčiau į išmintingų žmonių priminimus, kad aplinkiniams žmonėms nesam nė pusės tiek įdomūs, kiek įsivaizduojame. Nes kiekvienas pernelyg užsiėmęs nuosavu solo pasirodymu. Būtent šis modelis kyla mintyse stebint R. Sližio paveikslų herojus. O su juo – vienatvės, laikinumo ir bejėgiškumo jausmas. Nes nežinau, ar buvimo laisvam nuo bet kokių visuomeninių modelių jausmas nėra tik vienas iš begalės galimų „solo pasirodymų“... Štai dėl to neišvengiamo ir bejėgiško liūdesio labai subjektyviai sakau – Raimundo Sližio paveikslo namuose turėti nenorėčiau.