Akistatos su tikrove ir istorija

„Tikriausiai susitiksime „Eurocamp“

Lapkričio 30 d. „Skalvijos“ kino centras pakvies į jau ketvirtą Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. VDFF struktūra nepasikeitė: pagrindinė programa parodys garsius pastaraisiais metais sukurtus, įvairių festivalių įvertintus filmus.

Dvi specialiosios programos skirtos aktualioms temoms, kurias itin pamėgo dokumentinio kino kūrėjai. Tai – globalizacija ir didmiesčių civilizacijos poveikis žmonėms, susidūrusiems su esminiais būties klausimais. Dvi retrospektyvos pristatys du originalius kūrėjus – prancūzą Chrisą Markerą ir rusą Jevgenijų Cymbalą. Taip pat bus galima pasižiūrėti tradicinę per metus nuo praėjusio festivalio sukurtų lietuviškų dokumentinių filmų programą bei Oksanos Burajos filmo „Kretos sala“ premjerą.

Pagrindinė programa

Viena svarbiausių pagrindinės programos premjerų – šiųmetinio Kanų kino festivalio filmas-siurprizas „Maištininkas. Litvinenkos byla“. Filmas pasakoja apie buvusį Rusijos FSB agentą Aleksandrą Litvinenką, pernai Londone nunuodytą mirtina radioaktyvaus polonio doze. Tai – antiputiniškas dokumentas, pradėtas dar prieš Litvinenkos mirtį. Filmas apnuogina Kremliaus politiką ir FSB (buvusio KGB) veiklos metodus. Prieš pat mirtį Litvinenka pareiškė, kad tapo jo aštriai kritikuoto prezidento Putino keršto auka. Režisierius Andrejus Nekrasovas buvo artimas filmo herojaus draugas. Jis atvyks į Vilnių pristatyti filmo.

Filmą „Tikras britų gangsteris“ sukūręs Donalas MacIntyre’as yra vienas garsiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų Didžiojoje Britanijoje. Jis trejus metus filmavo galingiausios Mančesterio nusikaltėlių dinastijos „krikštatėvį“. Filmas rodo aktyvaus ir dalykiško nusikaltėlio, kuris net 22 gyvenimo metus (iš 37) praleido kalėjime, veiklą, vedžioja kasdienybe tapusių nusikaltimų labirintais.

Lenkų režisieriaus Mirosławo Dembińskio filmas „Baltarusių kalbos pamoka“ jau surinko daugybę prizų tarptautiniuose kino festivaliuose. Tai pasakojimas apie jaunuosius baltarusius, kurie padeda opozicijai, leidžia laikraštį ir svajoja apie demokratišką savo tėvynės ateitį. Naujausias rusų režisieriaus Jevgenijaus Cymbalo filmas „Raudonasis Sionas“ atskleidžia menkai žinomą sovietų istorijos puslapį, kai 3-iajame dešimtmetyje Šiaurės Kryme bolševikai nusprendė įkurti žydų žemės ūkius ir bendroves. Patikėję Pažadėtosios žemės vizija, žydai net iš Palestinos važiavo į Krymą. 1938 m. idėja buvo palaidota, eksperimentas baigėsi, šimtai tūkstančių žmonių tapo jo aukomis.

Tačiau dokumentinis kinas – tai ne tik politika, nusikaltimai ar išskirtiniai žmonės. Tai ir bandymai kurti ypatingą kiną, dažnai netelpantį į įprastų apibrėžimų ribas. Čekė Erika Hnīkovć ištikima savo kino tradicijoms derinti liūdesį ir komizmą. Filme „Tikriausiai susitiksime „Eurocamp“ ji rodo permainas visų pamirštame Bohemijos kaime, kur neveikia net aludė. Po to, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą ir kaimelio meras už Europos pinigus pradėjo statyti rekreacijos centrą su baseinais ir kitokiais atrakcionais, kaimelio gyventojai yra nepatenkinti. Filmo kūrėja bendravo su trijų aktyviausių grupių – gaisrininkų, medžiotojų ir sportininkų atstovais. Nors autorė – jaunosios čekų kino kūrėjų kartos atstovė, jos filmo atmosfera ir herojai primena gerai pažįstamus Milošo Formano, Jiri Menzelio ir kitų garsių kūrėjų filmus.

Pagrindinėje programoje šiemet pristatomas austras Michaelis Pilzas dažniausiai vadinamas kino medituotoju. Pilzas nuolat keliauja ir fiksuoja patirtas būsenas, nuotaikas. Jo filmuose beveik nėra dialogų. Pilzo filmai padalija žiūrovus, nes jie radikaliai „nežiūroviški“, verčiantys įsižiūrėti į save, ir kartu – labai intymūs autoriaus kino dienoraščiai. Tačiau juose akivaizdi viena ryškiausių šiuolaikinio dokumentinio kino tendencijų. Festivalio rodomos Piltzo „Tylos“ herojai vyras ir moteris susitinka skirtingose vietose. Tai filmas dienoraštis, kuriame užfiksuoti intymiausi apmąstymai apie meilę ir kiną.

Suomė Sonja Lindén filme „Niekas nėra vienas“ pasakoja apie savo tėvą, kuris jau 16 metų gyvena vienas saloje kartu su kate, kasdien skambina sergančiai žmonai, būsimiems paveldėtojams dienoraštyje rašo, kaip prižiūrėti namą, ir rengiasi mirti. Tarp pagrindinės programos filmų – ir garsaus švedų dokumentininko Gunnaro Bergdahlo juosta „Liudmila ir Anatolijus“ (jo „Bergmano balsą“ ką tik priminė „Scanorama“), jautriai pasakojanti apie motiną ir sūnų, gyvenančius tarp prisiminimų ir dabarties Černobylio katastrofos šešėlyje. Lenkų režisieriaus Jaceko Bławuto (jo filmą „Karūnuota žiurkė“ VDFF rodė prieš porą metų) naujausio filmo „Kovotojas“ herojus – kadaise garsus kikboksininkas, JAV čempionas, taip pat gyvena tarp praeities ir dabarties, stengdamasis įveikti sunkią ligą. Marekas Piotrovskis buvo žiūrovų ir Holivudo žvaigždžių numylėtinis, bet po vieno nokauto jo karjera baigėsi. Ligotas sportininkas pardavinėjo laikraščius ir knygas, stengėsi nepasiduoti. Bet jį pribaigė žinia, kad mylimas sūnus yra ne jo vaikas. Piotrowskis grįžo į Lenkiją, jis treniruoja sportininkus, nors kiekvienas judesys ar žodis reikalauja iš jo didžiulės valios.

Specialiosios programos

Specialioji kartu su Lenkų kultūros institutu Vilniuje parengta lenkų filmų programa pavadinta „Žmogiškas mirties veidas“. Joje – trys skirtingi jaunosios kartos režisierių filmai. Marcinas Koszałka filme „Žmogiškas mirties veidas“ rodo žmones, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Tai – vieno lenkų laidojimo biuro ir krematoriumo Ostravoje (Čekija) darbuotojai. Jie apie mirtį kalba be didesnių emocijų. Kamera fiksuoja akimirką, kai mirusiojo kūnas patenka į krematoriumo krosnį, ir akimirką, kai pelenai supilami į atitinkamu numeriu pažymėtą urną. Pasirodo, kad prie mirties, panašiai kaip ir prie daugybės kitų dalykų, galima paprasčiausiai priprasti, išmokti su ja bendrauti kasdien. Kartu filmas pasakoja apie begalinį žmonių smalsumą. Todėl jie net su šeimomis ateina į krematoriume rengiamas atvirų durų dienas. Filmui būdinga iš čekų kino gerai pažįstama intonacija, kai susilieja ironija ir liūdesys.

„Dziga ir jo broliai“

Małgorzata Szumowska filme „O ko čia bijoti?“ rodo su mirtimi susijusius kaimo papročius. Ji nufilmavo savo kaimynus – vieno Mozūrų kaimelio gyventojus, kurių klausinėjo apie artimųjų mirtį ir ją lydinčius ženklus, apie požiūrį į mirtį. Filmas pateikia kitokį nei filmo „Žmogiškas mirties veidas“ herojų požiūrį. Kaimelio gyventojai nebijo mirties, todėl jie ir nesistengia atsiriboti nuo mirusiųjų, išstumti juos į šiuolaikiškus mirties fabrikus – švara spindinčius krematoriumus ir laidotuvių biurus.

Filmo „Laisvė yra Dievo dovana“ istorija – skaudi. Jo režisierius Cezary Ciszewskis nusprendė sukurti filmą apie apleistame Varšuvos name įsikūrusius heroinistus. Jis praleido su filmo herojais pusę metų ir pats tapo priklausomas nuo narkotikų. Filmas – kraupus režisieriaus ir jo naujų draugų ritimosi bedugnėn liudijimas. Filmo herojai dainuoja ir groja gatvėje, kad užsidirbtų narkotikams. „Laisvalaikio“ valandėlėmis jie plepa, žiūri televizorių, smerkia vartotojų pasaulį. Todėl filmo pabaigoje žiūrovus ištinka šokas, kai jie sužino, kad dauguma ką tik matytų žmonių mirė netrukus po filmavimo.

Kita specialioji festivalio programa yra skirta globalizacijos temai. Kartu su Prancūzų kultūros centru parinkti filmai atskleis įvairius globalizacijos procesų aspektus. Bus prisimintas ir VDFF jau rodytas vienas garsiausių pastarųjų metų politinių filmų – Marko Achbaro ir Jennifer Abbott „Korporacija“ (2003). Amirulo Arhamo filmas „Vargšų bankininkas“ (2000) pasakoja apie Nobelio taikos premijos laureatą, garsų Bangladešo ekonomistą Muhammedą Yunusą. Thomas Balmés filmo „Padori gamykla“ herojams „Nokia“ vadovams tenka spręsti klausimą: „Siekti pelno ar išlikti moraliems?“ Filme rodoma, kaip įmonės atstovė lankosi vienoje kinų gamykloje. Ji nori pamatyti, kaip čia organizuojama gamyba, bet pirmiausia jai rūpi suvokti, ar „Nokia“ pasiseks susidoroti su būtinai iškilsiančiomis korupcijos, žmogaus teisių pažeidimo, darbininkų higienos ir apgyvendinimo problemomis. Grego Lanningo ir Peterio Chappello filme „Mūsų draugai bankininkai“ atskleidžiami Pasaulio banko vadovų sprendimų priėmimo užkulisiai, o Marie-France Collard filme „Dirbančios pasaulio moterys“ rodomos europietės, protestuojančios prieš gamyklų uždarymą ir veiklos perkėlimą į Trečiojo pasaulio šalis.

Retrospektyvos

Chrisas Markeras – vienas originaliausių ir sunkiausiai apibūdinamų prancūzų kino kūrėjų. Šis nepriklausomos minties rašytojas, fotografas ir kinematografininkas kūrė Kinijoje, Sibire, Kuboje, Izraelyje ir Japonijoje. Jis tapo vienu svarbiausių prancūzų dokumentinio kino novatorių ir dokumentinį kiną atnaujinusios „cinéma vérité“ srovės kūrėjų.

Keturių režisieriaus filmų programa atspindi skirtingas jo talento briaunas – poreikį eksperimentuoti, socialinį angažuotumą, norą įamžinti savo draugus. Pamatysime kartu su Alainu Resnais 1952 m. kurtą jo filmą „Statulos taip pat miršta“ – kino esė apie juodosios Afrikos meną, smerkiantį kolonializmą ir rasinę nelygybę; eksperimentinį „Pylimą“ (1962) apie pasaulį po Trečiojo pasaulinio karo. Šio filmo vizualines idėjas panaudojo ne vienas kino antiutopijų kūrėjas. 240 min. trunkantis filmas „Oro spalva yra raudona“ (1977) pasakoja apie 1968-ųjų gegužę Prancūzijoje ir jos padarinius. Režisierius analizuoja 7-ojo dešimtmečio pokyčius, nulėmusius svarbų visos XX a. istorijos posūkį. Filmas „Viena Andrejaus Arsenjevičiaus diena“ (1999) pasakoja apie gerą režisieriaus draugą Andrejų Tarkovskį.

Jevgenijus Cymbalas dukart pelnė Rusijos nacionalinės kino akademijos premiją „Nikę“ geriausiam metų dokumentiniam filmui. Filmuose jis derina profesionalaus istoriko tyrinėtojo ir kino pasakotojo talentą, režisierius išryškina istorijos paradoksus ir tragiškus savo filmų herojų likimus.

Filmo „Dziga ir jo broliai“ (2002) herojai yra trys Balstogės bukinisto Abelio Kaufmano sūnūs. Vienas tapo kino avangardininku ir dokumentinio kino pradininku Dziga Vertovu. Jo „Žmogus su kino kamera“ – tarp geriausių visų laikų filmų. Kitas – Borisas Kaufmanas buvo operatorius, jis filmavo kultinio prancūzų režisieriaus Jeano Vigo filmus. Penktajame dešimtmetyje jis atsidūrė Holivude ir 1954 m. buvo apdovanotas „Oskaru“. Trečiasis – Michailas Kaufmanas kūrė mokslo populiarinimo filmus.

Filmas „Kitas Tiutčevas“ (2004) pasakoja apie vieną genialiausių XIX a. rusų poetų, diplomatą, caro slaptąjį patarėją, cenzorių. Filme daug dėmesio skirta Tiutčevo meilės santykiams su jo gyvenimo moterimis.

Filme „Zoščenka ir Oleša: dvigubas portretas epochos interjere“ (2006) lyginami dviejų populiariausių 3-iojo dešimtmečio rusų rašytojų Michailo Zoščenkos ir Jurijaus Olešos likimai, jų santykiai su valdžia ir nuosavu talentu. Cymbalas piešia įtikinamą ne tik abiejų rašytojų, bet ir kraupios Stalino epochos portretą. Filmas „Paprastas bolševizmas“ (1999) – kaltinimas bolševizmui, sunaikinusiam milijonus gyvybių, talentų ir idėjų.

VDFF inf.