Pasakų princas prie fortepijono

Rafał Blechacz K. Sereikaitės nuotr.

Klausytojus, lapkričio 14 d. besirenkančius į Lietuvos nacionalinę filharmoniją, į XV tarptautinio Fryderyko Chopino pianistų konkurso (2005) nugalėtojo Rafalo Blechaczo rečitalį, nustebino pakitusi, neįprasta vidaus patalpų aplinka – didžiuliai ryškūs Lenkijos naftos kompanijos „Orlen“ stendai, kuriuose matoma ir fortepijono klaviatūra, daugybė aukštų besišypsančių gražuolių, pasipuošusių akinamai raudonos spalvos ilgomis suknelėmis, vakariniais iškilmingais drabužiais vilkintys, įvairiomis užsienio kalbomis garsiai besišnekučiuojantys ponai, puotai padengti stalai. Neįprasta pasirodė ir tai, kad buvo kažko laukiama, delsiama pradėti (filharmonijos koncertai visada prasideda tiksliai laiku). Paaiškėjo, kad ponai lenkai savo tautiečio rečitalį susiejo su Lenkijos Nepriklausomybės dienos paminėjimu ir su naftos kompanijos „Orlen“, šio koncerto rėmėjos, pasigyrimu, kad ji savo jaunąjį tėvynainį pergalės konkurse proga apdovanojo „Steinway“ fortepijonu. Išklausius iškilmingas kalbas, nuskambėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybiniams himnams, laukėme į sceną įžengiančio įspūdingo herojaus, o išvydome smagiu žingsniu prie fortepijono besiartinantį smulkutį, susikaupusį jaunuolį. Dauguma profesionalų, girdėjusių puikias R. Blechaczo interpretacijas konkurso metu, nekantriai laukė juos sužavėjusio pianisto skambinimo. Šio vakaro programoje – vien F. Chopino kūriniai: dvidešimt keturi Preliudai, op. 28, Trys mazurkos – G-dur, As-dur, cis-moll, – op. 50, ir Sonata Nr. 3 h-moll, op. 58. Beje, šio vakaro kalbas pradėjęs ponas perspėjo klausytojus, kad negalima bus ploti tarp preliudų ir Sonatos dalių, kad teks pataupyti aplodismentus atliekamų ciklų pabaigai.

Įdomu buvo paskaityti koncerto lankstinuką, kuriame apstu ištraukų iš įvairių laikraščių. „Vakaras įtikino – jaunasis pianistas jau stovi ant svaigios karjeros slenksčio. Varšuvos konkurso triumfuotojui tenka vieta greta įžymiųjų Marthos Argerich ir Maurizio Pollini... Jis buvo stebuklingas vaikas, augo nestebimas jokių garsenybių; taigi natūralumas Dievo valia jį lydi nuo pat mažens.“ („Westdeutsche Allgemeine Zeitung“, 2006) „Kas nori suprasti Chopiną, turi pasiklausyti Rafało Blechaczo. Jo skambinamos mazurkos įgauna naują kokybę. Jų pulsuojantis ritmas tarytum apsigaubia migla, iš kurios jis retkarčiais vaizdingai išsiveržia ir vėl ūmai pranyksta. Tai nėra tik šokis, tai poetinis priartėjimas prie šokio, būtent lenkų šokio, idėjos. Šios muzikos garsai ilgesingi, jie teigia gyvenimo džiaugsmą ir taurina – visa tai neapsakomai žavi.“ („Westfalische Nachrichten“, 2006) „Blizgesys paverčiamas estetine vertybe, Chopino virtuozinis kūrinys skamba taip tyrai, lyg sumanus restauratorius iš anksto būtų nuo jo nuvalęs saloniškumo ir dekadanso apnašas.“ („Neue Zürcher Zeitung“, 2006) Kitą įspūdingą R. Blechaczo atlikimo bruožą išskiria „Süddeutsche Zeitung“: „Vos dvidešimt dvejų metų pianistas groja labai natūraliai, be nereikalingos skubos, yra tikras skambesio architektas.“ (2007)

Pradedantys savo karjerą atlikėjai dažniausiai pateikia ilgus įvairiausių tarptautinių meistriškumo kursų, žymiausių pasaulio pianistų pedagogų, kurie juos konsultavo, sąrašus. Šio vakaro kaltininko biografijoje matome tik vieną prof. K. Popowos-Zydron pavardę. R. Blechaczas gimė 1985-ųjų birželį Nakle prie Notecios. Penkerių pradėjo skambinti, lankė A. Rubinšteino muzikos mokyklą Bidgoščiuje, ten baigė ir Muzikos akademiją. Šiame mieste 2002 m. jis tapo tarptautinio A. Rubinšteino jaunųjų pianistų konkurso antrosios premijos laureatu, 2003 m. – Hamamatsu (Japonija) V tarptautinio jaunųjų pianistų konkurse pelnė taip pat antrą vietą, 2004 m. – svarbus laimėjimas Maroke. Po pergalės F. Chopino konkurse 2005 m., kur pelnė aukso medalį ir visus specialiuosius prizus (antroji premija išvis nebuvo skirta), pianistas pradėjo intensyviai koncertuoti prestižinėse pasaulio salėse.

Kartais, perskaitęs puikius pasaulio kritikų atsiliepimus, pagalvoji, kad jie pernelyg geranoriškai vertina šiuolaikinių virtuozų traktuotes. Šiuo atveju smagu patvirtinti, kad visi jie teisūs. Šiais neramiais ir triukšmingais laikais, kai visi skuba, energingai veržiasi kuo greičiau savo keistenybėmis ar išgalvotais triukais palypėti aukščiau karjeros laiptais, atsirado visai jaunutis aukštos klasės profesionalas, kuris atrodo tarytum iš senos tradicinės pasakos nužengęs princas. Jis, regis, gimė, viską mokėdamas tobulai daryti, todėl jam nereikia valandų valandas sėdėti prie fortepijono, tobulinant savo technikos įgūdžius ar muzikos supratimą, nei kur nors veržtis ar skubėti. Jis tyras, taurus, jo veidas lyg kūdikio, o mintys – protingos brandžios asmenybės, sugebančios prasmingai įgyvendinti savo sumanymus.

Neįtikėtinas šio pianisto bruožas – šventa ramybė atliekant kūrinius, tarsi jis niekam nieko nenorėtų įrodyti ar patikti klausytojams. Jis ramiai sėdi ir nuostabiai gražiai skambina: taip, kaip girdi muziką, o įgimti virtuoziniai gabumai sudaro galimybes tai realizuoti. Jo nevaržo žymių pedagogų pamokymai apie kūrinių formą ar atskirų kūrinių atlikimo tradicijas. Jis groja labai laisvai, išklausydamas visą muzikos tėkmę, o kartu – paprastai ir kukliai.

Visi F. Chopino Preliudai nuskambėjo spalvingai, nuotaikingai, hipnotizuojančiai, tačiau išskirtinai puikiai R. Blechaczas perteikė lėtą, melancholišką ar liūdną muziką, pavyzdžiui, Preliudas Nr. 15 Des-dur nuskambėjo ypač jautriai. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus Preliudus: Nr. 6 h-moll, atrodytų, gana paprastą, Nr. 7 A-dur, Nr. 13 Fis-dur.

Trapi šio pianisto kompleksija, mąstymo racionalumas ir įgimta meninė intuicija, atrodo, lemia jo traktuočių skambesį: vyrauja trapus, lengvas, skaidrus, rafinuotas garsas tylioje muzikoje ir valingas, koncentruotas, tačiau kiek kietokas, aštrokas forte epizoduose.

Po antroje koncerto dalyje žaviai nuskambėjusių Trijų mazurkų (nekartosime vokiečių kritiko recenzijoje taikliai išsakytų minčių) buvo įdomu, kaip pianistas traktuos stambią formą, Sonatą h-moll. Pasikeitė atlikėjo sėdėsena, iš kurios galima buvo spręsti, kad čia reikia įdėti daugiau pastangų: kūnas kiek pasviro į priekį, nugara labiau išsitiesė. Melodijų ir frazių vedimas buvo analogiškas kaip pjesėse – laisvas kvėpavimas su palėtinimais pabaigose. Vyravo šviesios, skaidrios nuotaikos, tačiau muzika skambėjo racionaliau, dar sukaupčiau. Čia ypač meistriškai ir žaviai paskambinta antroji Sonatos dalis, Scherzo, molto vivace: skaidrios, lengvos, žėrinčios, rafinuotai tikslios, tarytum be pastangų atliekamos greitų natų kaskados kėlė pasigėrėjimą. Valingai, energingai sujungtas Sonatos finalas.

Publikai karštai prašant, R. Blechaczas dviem bisais dar kartą pademonstravo savo išskirtines savybes: M. Moszkowskio „Žiežirbose“ (o gal geriau – „Kibirkštyse“) – labai greitą ir skaidrų, kokybišką tikro virtuozo menininko grojimą, o populiariame F. Chopino Valse cis-moll, op. 64, – trapų, paslaptingai pasakišką muzikavimą.