Teatro bendruomenės kreipimasis į Lietuvos politikus

Lietuvos Respublikos Prezidentui,

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui,

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui,

Lietuvos Respublikos kultūros ministrui

Lietuvos socialdemokratų partijai

Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijai

Lietuvos valstiečių liaudininkų partijai

Pilietinės demokratijos partijai

Lietuvos darbo partijai

Partijai „Tvarka ir Teisingumas“

Liberalų ir centro sąjungos partijai

Liberalų sąjūdžio partijai

Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijai

Išreikšdami susirūpinimą šiandienine šalies teatro scenos kūrėjų padėtimi ir iškilusiomis opiomis problemomis, kreipiamės į jus, tikėdamiesi supratimo bei kviesdami konstruktyviam dialogui ir bendrų realių sprendimų paieškai.

Pastarojo laikotarpio krizės Lietuvos teatruose atskleidė ligšiolinės teatro sistemos neefektyvumą. Mūsų manymu, už tokią padėtį yra atsakingi šalies politikai – per 18 metų Nepriklausomybės laikotarpį buvo pertvarkomos įvairios ūkio sritys, tačiau kultūros ir meno organizacijų tinklas taip ir nebuvo reformuotas, politikų bendruomenė niekada rimtai nesvarstė jo restruktūrizavimo. Iš esmės jis yra likęs toks pats, kaip ir sovietiniais laikais. Tai visiškai neatitinka šiuolaikinės Lietuvos, ES ir NATO narės, rinkos ekonomiką ir pilietinę demokratiją išpažįstančios valstybės, principų. Lietuvos kultūros organizacijų sistema nebeatitinka pasikeitusios situacijos reikalavimų, kultūros finansavimas neadekvatus šalies ekonominiam augimui.

Nekreipti dėmesio į šias problemas reikštų nusigręžti nuo šalies teatrinės kultūros ir pasmerkti ją žlugti. Nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio Lietuvos teatras yra gyvybingas, garsus mūsų šalyje ir užsienyje, kad teatralai kuria ir pristato naujus spektaklius, pelno tarptautines premijas ir garsina šalį, iškilusios finansinės ir įstatyminės problemos seniai jiems neleidžia nei jaustis ramiai dėl ateities, nei kurti taip, kaip norėtųsi ir būtų galima.

Šiandieniniai valstybiniai Lietuvos teatrai paveldėjo sovietmečiu susiklosčiusią sistemą. Visiems valstybiniams teatrams yra suteiktas biudžetinis statusas, nors valstybė nėra pajėgi jų išlaikyti. Užuot ieškojus sisteminių teatrų reformos galimybių, taikyti terminuotų darbo sutarčių sistemą, kokia egzistuoja ir repertuariniuose Europos teatruose, jiems primygtinai siūloma patiems ieškoti „vidinių rezervų“ ir daugiau užsidirbti.

Šiuo metu dėl būtinų rekonstrukcijų savo scenų neturi du vieni didžiausių valstybinių teatrų – Klaipėdos ir Kauno. Numatyti ilgalaikiai remontai alina ir mažina ne tik šių teatrų trupes, negalinčias ir neturinčias normalių sąlygų repetuoti, vaidinti ir planuoti būsimus savo darbus. Patys miestų gyventojai neaiškiam laikotarpiui netenka svarbiausių kultūros židinių, teatrai – žiūrovų, kuriuos po ilgos pertraukos susigrąžinti prireiks daugelio metų darbo. Valstybė, neapsisprendžianti dėl prioritetų statant ar rekonstruojant kultūros objektus, nukelia rekonstrukcijų pabaigas į neaiškią ateitį ir taip kasmet „augina“ rekonstrukcijų sąmatas.

Lygiavos principas, kuriuo finansuojamos valstybinės teatrinės įstaigos ir organizacijos, taip pat leidžia tik išdalinti lėšas neatsižvelgiant į pačių teatrų darbo efektyvumą ir jų darbų meninį ir visuomeninį poveikį. Tuo tarpu nevalstybinės teatro organizacijos yra priverstos verstis iš esmės rinkos sąlygomis, nors dirbantieji valstybiniame ir nevalstybiniame sektoriuose yra lygiateisiai tos pačios valstybės piliečiai. Tačiau šios organizacijos beveik neturi savo atstovų įvairiose sprendimo galią turinčiose komisijose.

Pasaulyje Lietuvai atstovaujantys ir aktyviausiai šalyje dirbantys menininkai, kasmet apdovanojami šalies ir užsienio aukštais teatriniais apdovanojimais, neturi sąlygų normaliai kurti savo šalyje. Daugelis jų dirba ar planuoja dirbti jiems palankiau ir efektyviau veikiančiuose nevalstybiniuose teatruose. Išaugęs nevyriausybinių scenos organizacijų sektorius šiandien yra aktyviausias, su juo dirba iškiliausieji teatro menininkai, tačiau jie neturi kur vaidinti, kurti. O net geriausi mūsų kūrėjų darbai parodomi Lietuvos žiūrovams vos keletą kartų per metus, nes nustatytos valstybinių teatrų nuomos kainos milžiniškos. Kol kas vienintelės šiam sektoriui skiriamos „Menų spaustuvės“ rekonstrukcija nusitęsusi į neaiškią ateitį.

Todėl mes siūlome neatidėliojant imtis spręsti šias problemas pasiremiant pažangesnių šalių, ypač – Europos Sąjungos, patirtimi. Tam reikalinga iš esmės įvertinti teatrų sistemos kūrybinį ir ekonominį efektyvumą ir pradėti diskutuoti jos reformą, taip pat peržiūrėti teatrų ir kūrėjų organizacijų finansavimo prioritetus; drauge su Socialinės apsaugos ministerija įgyvendinti terminuotų darbo sutarčių ir kompensacijų sistemą; peržiūrėti Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymą, įteisinusį tik senos sistemos status quo. Neišsprendus šių esminių klausimų, krizės šalies teatruose dažnės, o kaip rodo ir pasaulinė patirtis, krizės veikiausiai palies ir kitus nereformuojamos kultūros sferos sektorius.

Todėl primygtinai prašome ne vien „atkreipti dėmesį“ į šį kreipimąsi, bet drauge su teatro žmonėmis sėsti už bendro stalo ir tartis, konsultuotis, bendrai pradėti iš esmės keisti ydingą šalies teatro sistemą. Pabrėžiame, kad siekiant sukurti teatrų sistemos reformos gaires, būtina į šį procesą proporcingai įtraukti skirtingus teatralų sluoksnius. Ne kartą apie šias problemas jau buvo kalbėta, bet mes vis dar tikimės būti išgirsti. Jei šalies politikai gebėjo susitarti dėl pagrindinių ekonomikos bei užsienio politikos prioritetų, privalu pagaliau atsigręžti ir į kūrybingiausią visuomenės veiklos sferą – kultūrą.

Režisieriai: Aidas Giniotis, Cezaris Graužinis, Agnius Jankevičius, Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas; scenografė Jūratė Paulėkaitė

Aktoriai: Gražina Balandytė, Tomas Erbrėderis, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Gytis Ivanauskas, Danutė Juronytė, Viktorija Kuodytė, Eimutis Kvoščiauskas, Eglė Mikulionytė, Goda Piktytė, Birutė Raubaitė, Daiva Rudokaitė, Rasa Samuolytė, Egidijus Stancikas, Daiva Stubraitė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Remigijus Vilkaitis, Ričardas Vitkaitis, Leonardas Zelčius

Vadybininkai: Elona Bajorinienė, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ direktorė, Martynas Budraitis, Oskaro Koršunovo teatro / Vilniaus miesto teatro direktorius, Audronis Imbrasas, „Menų spaustuvės“ direktorius, Audrius Jankauskas, „Meno forto“ direktorius, Audronis Liuga, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro direktorius, Ina Pukelytė, buvusi Kauno dramos teatro vadovė, Audra Žukaitytė, tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė, OKT užsienio ryšių vadybininkė

Teatro kritikai: Ramunė Balevičiūtė, Alma Braškytė, Vaidas Jauniškis, Vlada Kalpokaitė, Julijus Lozoraitis, Ramunė Marcinkevičiūtė, Rūta Oginskaitė, Šarūnė Trinkūnaitė, Rasa Vasinauskaitė