Dailės riteris

Antanas Žukauskas. Ekspozicijos vaizdas. 2007 m.

Paroda „Vizijų ir tikrovės sankirtos“ skirta skulptoriaus Antano Žukausko kūrybinės veiklos 40-mečiui. Daugiau nei 200 kūrinių eksponuojama visose Radvilų rūmų antrojo aukšto salėse.

Straipsnio herojus A. Žukauskas – anykštėnas (g. 1939). 1966 metais baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, iki 1970- ųjų dirbo Lietuvos kultūros ministerijoje, po to atsidėjo vien kūrybai – tapo laisvu menininku. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, galerijos bei kolekcininkai. Skulptorius yra įgyvendinęs 50 kūrinių viešose erdvėse. Monumentalios A. Žukausko skulptūros puošia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio miestų aikštes, skverus, parkus bei privačias sodybas. 2004 m. už Lietuvos meno garsinimą pasaulyje buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Anot skulptoriaus Stanislovo Kuzmos, nuo Antano Žukausko 8-ajame dešimtmetyje prasidėjo nauja skulptūros srovė, turėjusi įtakos jaunesniems skulptoriams. Jo meninė kūryba santūri, modernių formų, kartais impulsyviai pereinančių iš vienos į kitą. A. Žukauskas, nesvarbu koks buvo laikas, liko Lietuvos piliečiu, visada skyrė daug dėmesio kultūrai.

Per atidarymą akademikas Antanas Tyla sakė, kad Antano kūryba labai vertinga tuo, kad po 50 sovietmečio metų surado kelią, kaip tautai padėti. A. Žukauskas greitai atsigręžė į tuos žmones, kurie atvedė Lietuvą į nepriklausomybę, parodė pilietiškumą kurdamas lietuviškas monetas.

Kalbėta, kad skulptoriui būdinga vadinamoji anykštėnų „vazaunės“ (ūkinė patalpa) dvasia – ne vizija, o tikrovė. A. Žukauskas prisipažino (cituota iš atminties): „Taip, aš iš „vazaunės“. Pirmą darbą padariau „vazaunėje“. Mokykloje prieš Gegužės 1-ąją ir spalines teko daryti ir plakatus… Gyvendamas atsigręži. Reikia atsiskaityti su laiku – kiek ir ką sukūrei. Atrodo, kad savo vizijos dar neįgyvendinau. Parodoje viskas netilpo, parodėme tik laiką atlaikiusius darbus“.

Kūrinius autorius eksponavo kartu su žmona Elena Žukauskiene. Parodai rengėsi labai atsakingai, net buvo pasidarę parodos maketą. Kruopštus darbas pasiteisino. Einant per parodos sales apėmė nenusakomas jausmas. Maloniai nuteikė bendras vaizdas. Nedažnai netgi pastaraisiais metais gali pamatyti įvairaus žanro istoriją menančius meno kūrinius ir puikų jų išdėstymą.

Man, kaip istorikei ir ilgametei muziejininkei, žiūrint parodą kilo pavydas. Teko rengti nemažai parodų tais laikais, kai daug ko nebuvo leista parodyti. Ne sykį iš sovietinės ideologijos sargų teko išgirsti: „šito nereikia, ano negalima, tas nepraeis“ ir t.t. Ekspozicinė įranga tebuvo nepakeliamos drožlių plokštės, stiklas ir vinys, o techninių galimybių jokių, išskyrus nuobodžias nespalvotas fotokopijas. Džiaugiuosi, kad Žukauskai dabar turi daug didesnes galimybes ir puikiai jomis pasinaudojo.

Pirmoje salėje matome nuotraukas: 1996–2007 metais vykusių A. Žukausko parodų vaizdus bei ištraukos iš spaudos apie skulptorių ir jo kūrybą. Šalia – medžio skulptūra „Gimimas“ (1967 m.) ir grafinis autoportretas. Kitoje salėje eksponuojami A. Žukausko sukurtų Lietuvos Respublikos apyvartinių monetų (nuo 1 iki 5 litų nominalų), euro centų, proginių monetų, atspindinčių svarbiausius Lietuvos įvykius: „Baltijos kelio 10-mečiui“, ,,Sausio 13-ajai atminti“ ir daugelio kitų grafinius projektus. Eksponuotos ir tikros monetos: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ciklas, Lietuvos karaliaus Mindaugo moneta ir kt. Atskiro dėmesio verta A. Žukausko moneta, sukurta Sidnėjaus olimpiadai. Ji pripažinta meniškiausia ir apdovanota Pirmuoju prizu.

Meniški ir A. Žukausko medaliai: „Senasis Vilnius“, „Klaipėda – Lietuvos uostas“, „Šiluvos šventovės Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas“, bareljefai: „Šv. Kazimieras“, „Kardinolas Vincentas Sladkevičius“, „Kryžių kalnas“. Įspūdingai eksponuoti A. Žukausko monumentalių paminklų vaizdai. Lankytoją mąsliu žvilgsniu pasitinka didinga krėsle sėdinčio dr. Jono Basanavičiaus skulptūra. (Nuo 1996 metų puošianti centrinę Vilkaviškio aikštę.) Įdomiai atrodo skulptūros, perkeltos ant plataus balto audinio, kabančio erdvėje: „Mistika“ (1974), „Angelų malda“ (1982), „Pumpuras“ ir „Giedantis paukštis“. Taip parodyti skulptoriaus XX a. 8-ajame dešimtmetyje sukurti antkapiniai paminklai, esantys Rokantiškių kapinėse.

Parodoje galite pamatyti ir meniškai atliktus kamerinius kūrinius iš bronzos: Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt. Lankytojų dėmesį atkreipia skulptūra „Nueinanti“ – plokščia moters figūra žengia baltu taku. Atrodo, tarsi pati gamta būtų nugludinusi medines skulptūrėles „Vabalas“, „Smėlio laikrodis“.

Skulptorius stebina savo įvairiapusiškumu, staigiais posūkiais, pasirinkdamas vis kitą meno sritį. A. Žukauskas – meno kūrėjas: nuo smulkių pinigėlių iki monumentalių skulptūrų. Dailininkas puikiai įvaldęs skulptūrai tinkančias medžiagas: akmenį, bronzą, medį, kūrė ir asambliažus bei erdvines kompozicijas. A. Žukausko sukurti asmbliažai – ramių spalvinių dermių (mėgstamos spalvos – juoda ir balta), kruopščiausiai atlikti ir preciziškai išbaigti. Originalūs plastiniai asambliažų sprendimai, apmąstytos kompozicijos. Jie abstraktūs, simboliški, mistiški, įtaigūs, prasmingi ir kartu suprantami. Verta paminėti: „Galvos skausmas“, „Kelionė“ – erdvinės pasvirusios kopėčios tamsaus kolorito plokštumoje.

Parodą papildo filmuota medžiaga iš skulptoriaus dirbtuvės, kur matome darbo procesą bei gimstančius kūrinius. Ekrane išvydau bareljefą „Sąjūdis“, kuriame pavaizduotas mitingas Vyčio fone, o minioje – kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Vytauto Landsbergio, Kazimieros Prunskienės ir daugelio kitų žinomų žmonių portretai. Tuomet jie buvo greta… Gaila, kad neeilinį istorinį faktą menantis kūrinys iki šiol neįgyvendintas. Istorinių faktų atspindys turėtų būti matomas šiandien ir netgi tiražuojamas mokykloms. Deja! Nėra kultūrai lėšų?! Geriau tūkstančius aparti artojų varžybose.

Gal ne visi žinome, kad skulptoriaus A. Žukausko sukurtus litus kasdien vartome rankose ar kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą puošia jo skulptūros. Apsilankę parodoje atpažinsite ir daugiau matytų darbų, vien dėl to verta apsilankyti.