Be pusiausvyros

„Pirmoji nuodėmė“

Godfrey Reggio sukūrė naują kino kryptį, nors jo filmografija nesudaro net dešimt filmų. Bet būtent iš jų kildinama pastaraisiais metais itin populiari ekologinių filmų banga. Pats režisierius dažniausiai prisistato „kultūros kamikadze“. Reggio kuria filmus be scenarijaus, siužeto, herojų ir dialogų. Svarbiausia juose žemė, gamta ir žmonija. Dar juos sieja keisti pavadinimai, paimti iš indėnų hopių kalbos. LTV „Elito kinas“ (28 d. 23.15, LTV2 29 d. 22.10) parodys pirmąjį garsiosios Reggio „Qatsi“ trilogijos filmą „Kojaniskaci“ („Koyaanisqatsi“ indėnai įvardija gyvenimą, kai nėra pusiausvyros, kitaip tariant, chaotišką gyvenimą). Pirmoji filmo pusė skirta gamtai – žmogaus rankos nepaliesti nepaprasto grožio peizažai, vietos. Antrojoje matome žmogaus sukurtą pasaulį: miestus – molochus, pramonines zonas. Filmo kūrėjai pasirinko kosminę perspektyvą (daug iš lėktuvo skrydžio nufilmuotų kadrų, naudojami įvairūs objektyvai), gamtos fenomenai ir civilizacijos kūriniai rodomi arba pagreitintai (dienos ir savaitės praplaukia per kelias ekraninio laiko sekundes), arba sulėtintai, ir tai sukuria keistą ritmą, kurį dar labiau paryškina hipnotizuojanti Philipo Glasso muzika. Režisierius sugebėjo sukurti keistą distanciją, iš kurios ir žvelgiama į pasaulį. Žemę stebime taip, kaip ją galėtų stebėti ateiviai iš kosmoso arba Dievas.

1983 m., kai filmas pasirodė ekranuose, ne vienas žiūrovas buvo įsitikinęs, kad tai – Franciso Fordo Coppolos darbas. Tačiau garsus režisierius buvo tik filmo prodiuseris. Tikrojo autoriaus – tada jau 43-ejų debiutanto Godfrey Reggio – nežinojo niekas. Bet būtent jo biografija iš dalies ir paaiškina „Kojaniskaci“. Naujajame Orleane 1940 m. gimęs Reggio, būdamas keturiolikos, įstojo į vienuolyną. Kitus keturiolika savo gyvenimo metų jis praleido medituodamas, pasninkaudamas ir tylėdamas. Tačiau būdamas dvidešimt aštuonerių jis grįžo į realybę, tapo vadinamuoju „street-worker“ – dirbo gatvėse su sunkiai auklėjamais jaunuoliais. Septintajame dešimtmetyje jis suartėjo su hipiais ir persikėlė į Naująją Meksiką. Ten jis padėjo grįžti į visuomenę jaunimo gaujų nariams, dirbo lūšnų kvartaluose.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Reggio galvoje pradeda kristalizuotis filmo sumanymas. Tai turėjo būti pasakojimas apie pasaulį ir pusiausvyros stoką, kurią atnešė civilizacija. Reggio surado bendramintį – operatorių Roną Fricke. Darbas truko septynerius metus. 1979 m. prie grupės prisijungė tada dar menkai žinomas Glassas. Tačiau gandai apie Reggio projektą pasiekė ir kino bendruomenę. Barzdoto autsaiderio projektas sudomino George’ą Lucasą ir Coppolą. Jie taip pat nešiojo barzdas, mėgo eksperimentus ir buvo neabejingi new age. 1983 m. filmas pasirodė ekranuose ir sulaukė milžiniško pasisekimo visame pasaulyje. Tačiau režisierius taip ir netapo profesionalu, greičiau žmogumi-institucija, guru. 1988 m. pasirodė „Powaqqatsi” („Permainingas gyvenimas”), 2002-aisiais – net dvylika metų kurtas ir globalizacijai skirtas „Naqoyqatsi“ („Gyvenimas kaip karas“).

Nielso Muellerio 2004 m. filmas „Pasikėsinimas į Ričardą Niksoną“ (LNK, 29 d. 22.30) taip pat nukelia į 8-ąjį dešimtmetį, 1974 m., kai JAV išgyveno vieną sunkiausių savo demokratijos akimirkų – Votergeito bylą. Filmo herojus – autentiškas. Tai Samuelis Bicke’as. 1974 m. jis bandė pavogti lėktuvą, kuriuo planavo trenktis į Baltuosius rūmus ir užmušti prezidentą. Kaip ir dauguma didžiųjų šio žmogaus gyvenimo planų, šis bandymas likti Amerikos istorijoje taip pat baigėsi nesėkmingai. Bicke’ui net nepavyko prisiartinti prie Nixono. Knygose apie garsius žudikus jis pažymėtas tik išnašose. Daug daugiau vietos skiriama Votergeito skandalui ir dažniems prezidento pasirodymams televizijoje, kurie ir paskatino Bicke’ą sukurti tokį radikalų planą. Pagrindinius vaidmenis filme kuria Seannas Pennas ir Naomi Watts.

Manau, kad Bicke’as žiūrėjo tuomet populiarų Michaelo Winnerio 1972 m. filmą „Mechanikas“ (LTV2, 24 d. 19.50), kuriame Charlesas Bronsonas vaidina samdomą žudiką, garsėjantį savo efektingais susidorojimais. To meto nuotaikas puikiai atspindi kad ir jaunam mokiniui skirta Bronsono herojaus frazė, esą žudo visi, tik armija ir policija turi oficialų leidimą tai daryti. Filme pasirodo ir didžioji Bronsono gyvenimo meilė, jo žmona Jill Ireland.

Pasiilgusiems klasikinio trilerio – šiek tiek ironiškas Romano Polanskio žvilgsnis į šį žanrą – 1988 m. „Klaikus išbandymas“ (LNK, 26 d. 22.30). Filme jis perfrazuoja ne vieną mėgstamą Alfredo Hitchcocko motyvą. Padorus amerikietis gydytojas Ričardas Volkeris (Harrison Ford) atvyksta į Paryžių dalyvauti mokslinėje konferencijoje ir kartu su žmona paminėti 20 vedybų metinių. Tačiau žmona oro uoste paima ne savo lagaminą, todėl netrukus gydytojas bus priverstas pasinerti į pavojingą narkotikų ir ginklų prekeivių pogrindį. Ten jo laukia daug išbandymų, vienas jų – pažintis su gražuole prancūze Mišele (Emmanuelle Seigner).

„Pasikėsinimas į Ričardą Niksoną“

Daug pavojingesnę gražuolę suvaidino Angelina Jolie Michaelo Cristoferio filme „Pirmoji nuodėmė“ (BTV, 26 d. 21.25). Ji vaidina turtingo kubiečio Luiso (Antonio Banderas) žmoną. Luisas Džiuliją pirmąkart pamatė tik tada, kai ji išlipo iš laivo. Jų pažintis buvo neakivaizdinė, ir Luisui moteris pasirodė daug gražesnė, nei jis tikėjosi. Tačiau netrukus Džiulija dingsta su visais Luiso pinigais.... Siužetas girdėtas? Taip, neseniai LTV rodė François Truffaut „Sireną iš Misisipės“, sukurtą pagal tą patį Cornello Woolricho (arba Williamo Irisho) romaną „Valsas tamsoje“. Tačiau filmai visiškai skirtingi, ir net ne savo stiliumi. Skiriasi jų tema. Truffaut norėjo suprasti, kas yra meilė ir aistra, parodyti lemtingą moterį ir vyrą marionetę. „Pirmosios nuodėmės“ kūrėjai bando suprasti Džiuliją ir atranda jos nelaimingą vaikystę, sugebėjimą atmesti visus jausmus ir paklusti išlikimo instinktui. Beje, ne visi deramai įvertino kūrėjų pastangas: Angelina Jolie 2002 m. už šį ir Laros Kroft vaidmenis buvo pristatyta blogiausios aktorės „Avietei“.

Iš pirmo žvilgsnio pavojinga gali pasirodyti ir Cate Blanchett herojė Eni iš filmo „Dievo dovana“ (LNK, 25 d. 23 val.), nes ji numato ateitį. Kai dingsta jauna mergina iš gerų namų (Katie Holmes), jos artimieji taip pat kreipiasi į Eni... Režisierių Samą Raimi irgi domina tamsioji žmogaus prigimties pusė, todėl jo filmuose visada gausu nelabai garbingų, prievartą pamėgusių žmonių. Tokį „Dievo dovanoje“ suvaidino retai ekrane pasirodantis Keanu Reevesas. Gaila tik, kad ir šis filmas neišvengė visokių paranormalių „stebuklų“.

Blogio šaknis nori suvokti ir filmo „Trylika“ (TV3, 23 d. 0.25) režisierė Catherine Hardwicke. Filmo herojė trylikametė Treisė yra gera mokinė ir mamos numylėtinė. Bet netrukus ji patenka gražiausios mokyklos mergaitės Ivės įtakon. Treisė labai trokšta jos draugystės, todėl stengiasi pasikeisti. Jos santykiai su mama, senais draugais ir mokytojais darosi vis dramatiškesni...

Amerikoje tai vadinama „girl culture“. Jos reprezentantes atpažinsi iš tolo – aukštakulnius avinčios mergaitės, kurių kelnės atidengia nuogus klubus, jas puošia tatuiruotės ir ryškus makiažas. Jos didžiuojasi savo išvaizda ir gyvena taip, tarsi jau būtų aštuoniolikmetės. Bet kaip jų jauną psichiką veikia tai, kad tuo metu, kai iš esmės formuojasi jų asmenybė, mergaitės tiek daug energijos ir pinigų skiria tam, kad taptų idealiomis – atsipalaidavusiomis, liesomis, seksualiomis ir neturinčiomis jokių skrupulų? Sociologai ir psichoterapeutai skambina pavojaus varpais. Jiems kelia nerimą šio reiškinio mastai, nes vis daugiau jaunų žmonių skatinami neribotai vartoti, užsiiminėti seksu ir bandyti narkotikus. Toks gyvenimo stilius išlaisvina nekontroliuojamą agresiją. Iki tol jaunimo subkultūros buvo marginalinės, bet dabar ekstremalus elgesys tapo norma, kurios siekia ir patys gabiausi vaikai.

Filmo kūrėja tiesiogiai susidūrė su šiuo reiškiniu. Ji stebėjo savo buvusio partnerio dukrą Nikki Reed. Kai Nikki suėjo trylika, Hardwicke pradėjo kelti nerimą mergaitės elgesys. Hardwicke nusprendė ją sudominti menais. Jos sutarė kartu rašyti jaunimo komedijos scenarijų. Bet kai Nikki aprašė savo mokyklos išgyvenimus, režisierei atsivėrė sąmyšio, pykčio, maišto ir baimės būti atstumtam kupinas pasaulis. Šį pasaulį valdo seksas ir mada, jam nesvetimos anoreksijos ir bulimijos problemos, smulkios vagystės parduotuvėse, narkotikai. Scenarijus buvo parašytas per šešias Nikki žiemos atostogų dienas. Režisierė skubėjo, nes norėjo, kad Nikki dar suspėtų suvaidinti save trylikametę.

Aš visada tvirtinau, kad paauglystė – baisus metas. Bent jau į savąją niekad nenorėčiau grįžti.

Jūsų – Jonas Ūbis