Dienoraštis kaip džiaugsmo penas

V. Koreskovo nuotr.

1944-ųjų liepos 3 d. iš Rytų artėjant karo frontui, nežinios ir sąmyšio apimtame Kaune Jonas Nabažas rašo: „Ypač peržiūrėjau visas knygas, atrinkdamas savo natų rankraščius ir šiaip vertingas knygas. Labiausia gi susidėjo naštos iš mano „kvailos“ kūrybos – fafifiksų. Su jais labiausia man klapato, o ir labai jų gailiu, nes juk tai mano džiaugsmo penas!“

Apie tai, kad kompozitorius ir pedagogas Jonas Nabažas (1907–2002) visą gyvenimą rašė dienoraštį, kurį vadino „fafifiksu“, sužinota tik po jo mirties, kai asmeninis kompozitoriaus archyvas pateko į Valstybinį literatūros ir meno archyvą. Šį rašymą jis ilgainiui pradėjo laikyti savo asmens raiškos dalimi. Taigi labai džiugu, kad J. Nabažo šimtmetis paminėtas ir jo dienoraščio išleidimu!

Lapkričio 19 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvykusiame vakare, skirtame kompozitoriaus 100-osioms gimimo metinėms, ši tik ką pasirodžiusi knyga „Jonas Nabažas. Dienoraščiai 1922–1945“ buvo pristatyta. Skambėjo ir kompozitoriaus muzika, sudariusi tartum dar vieną, muzikinį dienoraštį. Sonatos fortepijonui (1931) I dalį ir 1984 m. sukurtas tris pjeses atliko Birutė Vainiūnaitė, Trio smuikui, altui ir fortepijonui (1977) griežė Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas ir Eugenijus Žarskus; chorinių dainų padainavo LMTA mišrus choras, diriguojamas Dainiaus Puišio.

Knygos parengėja muzikologė Vytautė Markeliūnienė, susipažinusi su tūkstančiais dienoraščio puslapių, kol kas apsiribojo laikotarpiu nuo 1922 iki 1945 metų. Skelbiama ne viskas ištisai, atrinkti fragmentai, atspindintys besiformuojančią autoriaus asmenybę, pirmuosius muzikos žingsnius ir studijas, krašto okupacijų atmosferą ir daug kitų dalykų. Apie tai susirinkusiems nuodugniai pasakojo pati V. Markeliūnienė.

Vos pavarčius knygą aišku, kad ji padės rekonstruoti tikrą (be mažiausių mistifikacijų šešėlio) muzikos mokslo siekiančio talentingo kuklaus jaunuolio ir vyro iš eilinės šeimos kasdienį gyvenimą: nuo oro ir naminių pietų meniu, uždarbiavimo išnešiojant laikraščius iki mokyklinių vadovėlių, istorijos atlaso (išsaugoto per visas suirutes!), muzikos instrumentų pirkimo ir laisvalaikio – žaidimų, plaukiojimo upėje, šokių, važinėjimo dviračiu ir t.t. Tokių ir panašių „smulkmenų“ (iš jų susideda didelė mūsų gyvenimų dalis) kruopštų fiksavimą lietuviškai parašytoje epistoliarinėje literatūroje rasime gal apskritai pirmąsyk. Ypač kalbant apie tarpukario laikotarpį. Didis originalas J. Nabažas šio rašymo ėmėsi, galima spėti, iš nepaprastos meilės literatūrai ir istorijai. Įkvepiančių pavyzdžių jis turėjo apsčiai aptikti kitakalbėje raštijoje, su kuria bičiuliavosi nuo ankstyvos jaunystės.

J. Nabažas nugyveno ilgą ir sudėtingą, tačiau itin įdomų gyvenimą. Jo laisva asmenybė visuomet traukė kažin kokia paslaptimi ir ypatinga tarpukario gimnazijų suformuota etika, kurioje svarbi vieta teikta idealams, jų turėjimui ir laikymuisi, šviesiam žvilgsniui į aplinkinį pasaulį. Jis buvo ir gilus romantikas, žinoma, ne išorinės formos prasme, bet pačiose sielos gelmėse. Štai praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje pradėdamas skaityti „Muzikos formų“ kursą mažai grupelei studentų jis kantriai diktavo ilgą pakilią citatą iš novelės „Trilby“, kuri jam buvo artima (kad tai prancūzų kilmės anglų XIX a. rašytojo George’o Du Maurier kūrinys, išsiaiškinti teko patiems)...

Gyvas būdamas kai kam, net artimiausiems giminaičiams, jis atrodė keistokas ir nesuprantamas. Tai minėjo ir jo dukterėčia Jūratė Zaleskytė, viena iš knygos rėmėjų. Ji prisiminė, kaip pokario metais dėdė rengė namuose „koncertus“, kurių metu seserų vaikai kartu su juo klausydavosi iš gramofono plokštelių sudėtingų simfoninių ir operinių veikalų. Per pertrauką klausytojai gaudavo saldainių ar limonado, tad šios pertraukos būdavo itin laukiamos... Jis nuolat rengdavo ekskursijas į Kauno apylinkių ir kitas įžymias vietas, kurioms būdavo taip pat kruopščiai pasiruošęs.

Kai kas tokius jo pomėgius suvokia kaip nuolatinį informacijos kaupimą, kuris atėmė labai daug laiko... Profesorius Juozas Antanavičius tai paminėjęs apgailestavo, kad galbūt dėl to J. Nabažas neparašė muzikos teorijos, kurią nuolat dėstė, veikalų ir palyginti mažai muzikos kūrinių. „J. Nabažas visą gyvenimą kaupė žinojimą“, – teigė jis ir prisiminė ypač įdomų epizodą, kaip J. Nabažas pažindinosi su Vilniumi: turėjo nubraižytą gatvių planelį ir pagal jį nuosekliai apeidavo paskiras miesto dalis. Jiems netikėtai susitikus Žvėryne, kurį tuo metu tyrinėjo J. Nabažas (jis gyveno Antakalnyje), šis jo pomėgis ir paaiškėjo.

Muzikologė Judita Žukienė, recenzavusi knygą leidybai, nepažinojo J. Nabažo, nes mokėsi jau vėliau. Tačiau jai dienoraščių skaitymas suteikė unikalią galimybę susipažinti su šiuo amžinai jaunu žmogumi, jautria, pastabia, ambicinga ir vieniša asmenybe.

Mums taip pat „Dienoraštį“ perskaičius, bus proga vėl prie jo grįžti ir plačiau pakalbėti.