Vykdant muzikos valią

Dar neblogai pamenu, kaip 2005 metų rudenį per lenkų TV sekiau Fryderyko Chopino XV pianistų konkurso apžvalgas. Atmintis susikvietė didžiuosius ankstesnių konkursų įspūdžius, tad gretinau, lyginau. Laukiau prie „mano kriterijų priartėjančių“ (kokia nesąmonė!) konkurso dalyvių.

Nūdien nestokojame pianistinės technikos galiūnų, džiugiai siekiančių viršutinės greito tempo ribos. Nestigo jų ir šiame konkurse, virtuozinis siautulys kai kur (dažnokai…) gožė gal ne tiek pianisto muzikalumą, kiek jo meninį skonį. Tad labiau suklusdavau išgirdęs plačias, gražiai prisodrintas frazes. Kartais dėmesį patraukdavo neįprastai suskambęs kūrinio architektonikos fragmentas, bet nusivildavau girdėdamas, kaip jis stelbia visumos iškalbą, ir matydamas „puikia interpretacine idėja“ besigėrintį, esmingiau prabilti nesugebantį pianistą. O dar kitas, žiūrėk, skambina taip, tarsi sakytų: „būtent taip yra parašyta, aš tik paverčiu garsais tuos ženkliukus, visa kita būtų melas“.

Ir štai švysteli visiškai kitokių nuostatų ir, sakytum, netgi kitos epochos suformuota individualybė – Rafałas Blechaczas, vaikinukas iš Bydgoščio (puikios akustikos jo koncertų salę buvo pamėgęs Sviatoslavas Richteris). Tik jam suvokiamu būdu Rafałas pajunta, ko iš jo turtingos prigimties prašo Chopino muzika ir „tik“ vykdo jos valią. Toks nuolankumas – dvasios aristokratų privilegija.

Lapkričio 14-osios R. Blechaczo rečitalį Filharmonijoje man ypač primins Chopino Sonata h-moll, nors tikrai ne menkiau puikūs „ne šių dienų ausimis“ išgirsti 24 preliudai, ir Trys mazurkos, op. 50. George Sand salonas ar dvarelis iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“? Rafinuotumas čia neatsiejamas nuo nuoširdaus natūralumo, nuo susimąstymų, kuriuos žmonėms kadaise įžiebdavo artėjančio vakaro prieblanda. Žodžiai tokią valandą darydavosi talpesni, o neretai juos pranokdavo gęstančią dieną palydinti tyla. Arba – muzika. Ar ne iš ten ties tylos riba praslenkantys Preliudų pianissimo, Mazurkų virptelėjimai? Kokie iškalbingi!

Bet – Sonata h-moll. Tarsi labirintas (nors tiek kartų juo žengta), kurio paslaptis jaunasis vedlys puikiai nutuokia. Anaiptol ne kiekvieno nuojautai leista jas praverti, o racionalūs „sprendimai“ iki to kūrinio esmės neprasiskverbia. Daininga Allegro maestoso dalies antroji tema tiesia ranką viduriniam Scherzo epizodui, o šis – Largo sutemų giesmei, prisišaukiančiai mįslingai herojišką Finale. Presto, non tanto (kažkodėl mintyse atsiliepia Polonezas-Fantazija, nors tarsi nepanašus…)

Tos dalies didybę dažnokai bandoma sugriebti fiziniu vikrumu ir jėga, racionaliai sudėliojant architektoniką. Taip žodžiais neišsakoma metafizinė vizija būna nuleidžiama iki apčiuopiamos realybės. Virtuozai sutviska…

Blechaczui skambinant šį finalą, jo faktūros materiją persmelkė dvasios galybė. Muzika priartino slėpinį, kurį jai patikėjo kompozitorius. Neklauskim, kas jam (arba šitokiam pianistui) jį atvėrė.

Atsitokėjimui – Maurizy Moszkowskio etiudas „Žiežirbos“ ir Chopino Valsas cis-moll…

P. S. Naftos kompanija „Orlen“ (sukvietusi tokiems koncertams neįprastą margaplunksnę publiką) per pertrauką visus vaišino, o išeinant ponioms ir panelėms dalijo puikias rožes. Ar toks galantiškumas nuoširdus? Ar ne didesnė vertybė – neabejotinai tikras Nacionalinės filharmonijos kasoje sėdinčios pusamžės blondinės chamizmas, kurį turėtume kaip įmanydami saugoti. Paveldas! Tikresnis už įžūliai meluojančią „Tarybinę Panerių“ dešrą, labiau panašus į anų laikų deficito (jaunimas tegu pavarto žodyną) pardavėjų devizą „kai norim, tai duodam, kai nenorim – ne“.