Muzika Subjektyvi recenzijaVaiva Mažulytė Prieš pradedant šią recenziją, pirmiausia gimė jos pavadinimas. Kaip kitaip, jei ne subjektyviai, gali dar šimtamilijoninį sykį rašyti apie Fryderyko Chopino muziką ir vieno prestiziškiausių pasaulyje F. Chopino pianistų konkurso 2005 metų laureatą? Jei subjektyvizmu pavadintume ne tik idealistinės sociologijos kryptį, bet ir muzikos stilių, tai galėtume teigti, kad Chopinas – vienas žymiausių jo atstovų, o jo kūryba šiais laikais jau yra iki kaulelio išnarstyta, nuo A iki Z išnagrinėta, ir sėkmingai ją atlikti norinčiam šiandienos pianistui neužtenka vien tobulos technikos ir romantinės muzikos atlikimo tradicijų žinojimo. Prisipažįstu, tikrai nesitikėjau, kad F. Chopino muzika – dvidešimt keturi preliudai, op. 28, trys mazurkos, op. 50 ir Sonata nr. 3 h-moll, op. 58, – gali nuskambėti taip, kaip tai įvyko lapkričio 14 d. Nacionalinės filharmonijos salėje. Rafałui Blechaczui pavyko sugalvoti savitą ir puikiai jam tinkantį atlikimo receptą: žiupsnelis jaunatviško naivumo ir entuziastingas noras parodyti savo požiūrį, pasakyti tai, apie ką galvoja jis vienas – argi ne romantiška? Ir visko tiek, kiek reikia, kad užsimerkęs pajustum F. Chopino dvasią sklandant ore. Be abejo, prie recepto sėkmės prisidėjo ir tiesiog tobulas (nors tobulumui ribų nėra) instrumento valdymas: puikiai skambėjo viskas, nuo ppp iki fff. Žavėjo ambicingas pianisto tikėjimas tuo, ką daro. O ar be to kas nors įmanoma? Juk chaotiškame mūsų pasaulyje „be taisyklių“ pagrindinis menininko tikslas yra įtikinti žiūrovus savo reikalingumu. Rafałas įtikino mane – ne „saldaus“ F. Chopino muzikos grožio išryškinimu, bet kitų, gilesnių plotmių paieška. Ir dar pridėsiu kelis epitetus, kuriuos siūlau priimti su humoru: keistas, įdomus, naujas, gaivus ir nesugadintas. Toks man pasirodė R. Blechaczas, 22 metų atlikėjas. Klausytis muzikos trukdė tik milžiniška, dešimtkart dydžiu pranokstanti nediduką pianistą, lenkų naftos kompanijos „Orlen“ reklama ant pačios scenos, kuri man, atvirai pasakius, „slėgė pečius“. Įdomu, ar dėl jos kankinosi pats pianistas (ji jam stovėjo tiesiai prieš akis)? Bet ne, greičiausiai jis jos net nematė – turėjo užsibrėžęs savo uždavinius, kuriuos, regis, vykdė be jokių kliūčių. Veikiausiai keistas, kontroversiškas jausmas užplūdo tik mane, koncerto pradžioje lenkų Nepriklausomybės dienos proga išklausius Lenkijos ir Lietuvos valstybinius himnus ir „Orlen“ valdančiųjų darbuotojų kalbas. Jaučiausi kaip per kokią nors sėkmingo sandorio sudarymo šventę. Kita vertus, per pertrauką skanaujant firminį „Orlen“ saldainį kilo mintis – argi ne pačiam F. Chopinui teko dirbti ir groti tokiomis sąlygomis, kai menininkas ir muzika nėra svarbiausi vakaro programoje? Koncerto pabaigoje nuskambėjus dviem bisams, vieni skubėjo į fojė ragauti paruoštų vaišių, kiti, neprivilegijuotieji, skirstėsi gavę po didelę raudoną rožę. Tada dar pagalvojau: jei kiekviena didžiulė kompanija į Lietuvą atvežtų po tokio lygio pianistą, sutikčiau ir su dvigubai didesne reklama – juk galima užsimerkti! |