Muzikos enciklopedija ilgam gyvenimui

Pagaliau pasirodė ne tik trečias Muzikos enciklopedijos tomas, bet ir I–III tomų papildymai. Jį, talkinant Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, parengė Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Mokslinės redakcinės tarybos nariai, habilituoti daktarai, daktarai, spaudos talkininkai muzikai, pedagogai, vadovaujami profesoriaus dr. Juozo Antanavičiaus bei dviejų jo pavaduotojų – Rimanto Karecko ir muzikologės Jūratės Burokaitės, – palaimino didelio būrio enciklopedijai rašiusiųjų straipsnius, darbą. Norėčiau paminėti bent kelias daugiausiai informacinės-mokslinės medžiagos pateikusiųjų pavardes. Pasinaudota vertingu ir turtingu Anapilin išėjusiojo muzikologo Vytauto Povilo Jurkšto palikimu – spausdinami jo kadaise parengti straipsniai. Paskutiniojo tomo viršelyje paslaptingai šypsosi darbingiausias muzikologas Adeodatas Tauragis. Jo išėjimas Anapilin – didelė netektis ne tik Enciklopedijos redakcijai. Gaila, kad pasimetęs tarp daugelio smulkių darbų, reikšmingų istorinių straipsnių ir pedagogikos, nepaliko išbaigtų muzikologinių opusų. Minėtinas prof. Algirdas Ambrazas, doc. dr. Jūratė Gustaitė ir vyresnioji mokslinė redaktorė, kurios neradau net vardyne, – Birutė Žalalienė. Ji gebėjo visus skubančius, kažkur dirbančius, užsiėmusius autorius surinkti į būrį, paskatinti darbui ir dar šį kapitalinį leidinį redaguoti.

Pirmasis tomas išleistas 2000 metais. Jau ne vienas autorius trečiojo tomo pabaigoje apvestas atminimo ženklu: ne tik eruditas, enciklopedijos rengimo stimuliatorius A. Tauragis, chorvedys Anicetas Arminas, atlikėjų kohortos žinovas Edmundas Baltrimas, prof. Kazys Grigas, netgi jaunas muzikologas Jonas Klimas, teatro meno istorikas Vytautas Maknys, pianistės-pedagogės Danguolė Medišauskienė ir Nemira Pipikaitė, džiazo žinovas ir šio žanro puoselėtojas Liudas Šaltenis, žavingas muzikos populiarintojas Vytautas Venckus ir entuziastingoji lietuvybės puoselėtoja prof. Angelė Vyšniauskaitė.

Labai klysta manantys, kad nedidelius straipsnelius parašyti lengva. Iškalbos nestokojantys ir kūrybingi žmonės gali prirašyti tomus, tačiau kartais būna visai bejėgiai koncentruoti mintį 800 spaudos ženklų straipsnyje. Todėl visi rašiusieji, tikslinę faktus, ieškoję autentiškų duomenų, veiklos ir fiksuotų jos rezultatų, atliko didelį tiriamąjį darbą. Paskaičiuota, kad rašant pirmąjį tomą bendradarbiavo 121, o antrąjį – 182 autoriai, muzikai profesionalai. Minėtini ypač aktyvūs bendradarbiai Arvydas Karaška, Vaclovas Juodpusis, Rūta Gaidamavičiūtė, Violeta Tumasonienė, Inga Jasinskaitė-Jankauskienė, Ona Juozapaitienė, J. Burokaitė, J. Klimas, Jonas Vilimas, Eirimas Velička, Danutė Mekaitė, Jonas Rimša, Irena Vanagienė, Rytis Ambrazevičius ir kiti.

Lenkai savąjį muzikos žodyną išleido 1857 metais. Dabar dirba ties daugiatome muzikos enciklopedija. Vokiečiai, anglai, prancūzai enciklopedijas leidžia nuolat, nes gyvenimas 2007 metais nesustoja. Amerikiečiai nuo seno leidžia enciklopedijas, skirtas profesionalams muzikams atskirai net pagal specializacijas – kompozitorių, atlikėjų arba dainininkų, instrumentininkų ir panašiai. Labai mėgstamos vadinamosios populiariosios enciklopedijos, skirtos jaunimui, paaugliams, muzikos mėgėjams, populiarios muzikos atlikėjams, džiazo muzikai. Aišku, galimybė naudotis naujomis technologijomis skatina leisti enciklopedijos kompaktines plokšteles, ieškant vis kitokių leidybos būdų, ir toliau tiražuoti.

Planuota, kad lietuviška Muzikos enciklopedija bus vienatomė. Tačiau nuo vieno tomo išaugo iki trijų ir papildymo. Tai intelektualinis produktas, kuris XXI amžiuje laukia savo elektroninės versijos. Ji turėtų būti planuojama ir nuolat papildoma. Tačiau galvojant apie vardyno sudarymą, reiktų kur kas geresnio strateginio plano. Atrinkti, ką ruošiamasi pažymėti kaip turintį išliekamąją vertybę, o kas atsimenamas tik kaip geras darbuotojas savo sferoje, nedaręs įtakos tolesnei Lietuvos muzikos kultūros ir muzikų rengimo raidai. Arba rinktis koncepciją, leidžiančią įvardyti visus konkrečioje muzikos sferoje besireiškiančius. Gal subręs mintis ir atsiras finansinių galimybių rengti pianistų, stygininkų, pūtikų enciklopedijas? O gal imsis iniciatyvos muzikai bei didžiųjų miestų vadovai ir gebės parengti bei finansuoti prestižines savojo krašto muzikos kultūros enciklopedijas? Kviečiu panevėžiečius parodyti iniciatyvą.

Muzikos enciklopedijos autoriai susidūrė su keliais sudėtingais klausimais. Daug ankstyvosios Lietuvos kultūros reiškinių ir personalijų jau nugrimzdę praeitin. Reikia laiko, noro ir energijos juos prikelti, įvertinti. Reikia atskirų muzikologų, muzikų pasišventimo analizuoti Lietuvos ir pasaulio istorijos bei dabarties komunikacinius ryšius. Reikia istorijos bei naujojo amžiaus kontekste gebėti konceptualiai įvertinti kompozitorių kūrybą. Kūryba – funkcionuojantis, vis naujai atsiskleidžiantis procesas. Todėl tokie leidiniai privalėtų būti leidžiami labai greitai. Taigi, reikia, reikia...

Tokius enciklopedinius, išsamius leidinius apie Lietuvos muzikus, muzikinio gyvenimo reiškinius buvo bandę rengti Mikas Petrauskas, Juozas Žilevičius, Antanas Venckus, Antanas Krutulys. Tačiau dabar tapome savotiškai turtingesni, nes tarybiniais metais būtų neįmanoma straipsnių papildyti išsamesnėmis žiniomis apie vargonininkus, vargonus, tautos teatrą, išsamesnę veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, išeivijoje gyvenusius muzikus, bažnytinės muzikos kūrybą. Besidominčius muzikos istorija gerai nuteikia tekstuose pateikiami muzikų giminystės ryšiai – ryškiau matyti veiklos tąsa, giminės klajonių nedidelėje Lietuvoje geografija, nuveiktų darbų erdvė.

Muzikos enciklopedijos vardyno sudarymas išryškino Lietuvoje svarbų klausimą: nėra kas rūpinasi atlikėjų menu. Tiesa, III tome ši atranka kiek pagerėjo. Priedas papildytas reikalingomis pavardėmis (Irena Argustienė, Irena Budrytė-Kummer, Leonardas Dorfmanas, Joana Gedmintaitė, Tamara Gomolickaitė-Rubackienė, Antanas Gradeckas, Stasys Jurkevičius, Marija Krupoves, Daumantas Kirilauskas, Jonas Mackonis, Regina Maleckaitė ir kt.). Tačiau taip ir liko neaiškūs atlikėjų ir muzikos pedagogų atrankos kriterijai. Aprašytas prastas specialistas, nieko nenuveikęs muzikologas ar kompozitorius arba aktyvūs funkcionieriai, prasti vadybininkai. O ne vienas puikus muzikas į enciklopediją nepateko. Matyt, kalti ir patys atlikėjai, iki šiol neturintys jų klausimais besirūpinančios autoritetingos organizacijos. Pavyzdžiui, nėra daug koncertavusios pianistės-koncertmeisterės Jūratės Šniukštaitės-Kuodienės, Violeto Višinsko (fleita), Algirdo Doveikos (klarnetas), Mariaus Balčyčio ir Gedimino Narijausko (trombonai), Romualdo Staškaus (obojus), Juliaus Černiaus (klarnetas) ir pan. Tai vis ryškiausi Lietuvos instrumentininkai. Užsienio šalių atlikėjų atranka visai atsitiktinė. Gal ir nereikėjo įtraukti žymių pasaulio atlikėjų, jeigu nesilankę Lietuvoje. Bet jau apsilankiusius reikėjo ženklinti. Pavyzdžiui, nepaminėta, kad Vilniuje dainavo Teresa Zylis-Gara, Filharmonijoje smuikavo Isaakas Sternas.

Gerai, kad atsirado straipsnių apie geto muziką, tokius pamirštus muzikus kaip Stasys Jurkevičius (tik kodėl tarp jo mokinių nėra sūnaus Miko?), Jonas Žukas. Užkliuvo viena santrumpa, kuri žinoma pasaulyje, todėl ją ir reikėjo vartoti: Niujorko „Metropolitan“ opera spaudoje trumpinama MET.

Puiki knygos poligrafija – malonu vartyti ir džiaugtis, kad pagaliau turime labai reikšmingą ir Lietuvos ateičiai reikalingą turtingo muzikinio gyvenimo panoramą ir asmenybių lauką aprėpiantį solidų leidinį.