Dalsåsen – Vilnius

Rūta Šipalytė. „Dalsåsen – Vilnius I-II“. 2000–2007 m.

Dailininkai keramikai nevadina savęs puodžiais. Jie jaučia, kad daro daugiau nei tik puodus, o kai kurie niekada nėra sukūrę funkcionalaus darbo. Kita vertus, keramikai nevadina savęs ir skulptoriais, kadangi dauguma jų dirba išskirtinai tik su moliu. O tai sukelia istoriškai stiprias asociacijas su puodininkyste. Taigi toks terminas kaip „dailininkas keramikas“ yra gana problematiškas. Tačiau dauguma dailininkų keramikų priima šį įvardijimą, suvokdami arba nesuvokdami, ką jis reiškia. Kai kuriems tai yra visiškai nesvarbu. Tačiau dažnai net ir tie, kurie dailininko keramiko pavadinimą priima, vis tiek iki galo nesutaria su juo ir savimi arba yra sugluminti vaizduojamojo meno atstovų uždėto „taikomojo meno“ termino keramikai. Reikia pripažinti, kad išsiaiškinti nelengva. Apibrėžimai ir etiketės patenkina mūsų neįveikiamą poreikį suprasti viską, kartu ir save. Pažvelgus į skulptoriaus I. Naguchi, tapytojo P. Picasso ar P. ir S. Stanikų, savo laiku dirbusių ir su moliu, kūrybą, kyla klausimas, ar nepakaktų termino „dailininkas“?

Šią vasarą nuo liepos 3 iki rugpjūčio 30 d. dailės galerijoje „Dalia“ Žirmūnuose vyko dailininkės keramikės Rūtos Šipalytės darbų paroda. Dalis eksponatų buvo pradėti kurti gyvenant Šiaurės šalių meno centre Dalsåsene, Norvegijoje, o pabaigti dailininkės studijoje Vilniuje, Lietuvoje. Stebina tai, kad pačios keramikos parodoje buvo labai nedaug. Ir būtent tai sukėlė man minčių apie terminą „dailininkas keramikas“.

Viena iš R. Šipalytės parodos ekspozicijos dalių buvo penkios didelio formato nuotraukos, kuriose užfiksuoti nukirstų medžio kamienų pjūviai. Galbūt tai skamba kasdieniškai. Tačiau šiose fotografijose užfiksuota, kaip laikui bėgant saulė, lietus, vėjas ir šaltis neįtikėtinai išmargino ir įvairiomis spalvomis ištapė nukirstų ir ūkininko kieme sukrautų į krūvas medžių kamienų galus. Priešais fotografijas ant neaukštų pjedestalų buvo išdėlioti apskritimui artimų formų ir skirtingų dydžių mediniai plokšti objektai. Kiekvieno jų centre išskobtos duobutės. Į jas dailininkė įkomponavo paprastų formų glazūruotus dubenėlius. Jie vizualiai ir fiziškai pritaikyti prie medžio ir jame esančio įdubimo. Keraminiai įtaisai paryškino einančius iš centro medžio rievių raštus ir medienos spalvas. Galima numanyti, kad prie jų kabančiose didelio formato nuotraukose ir yra tie patys medžiai, iš kurių sukurti eksponuojami objektai. Tarytum altorius sukomponuotos R. Šipalytės keramikos ir medžio skulptūros yra gamtos fenomeno, užfiksuoto jos fotografijose, liudijimas.

Kita ekspozicijos dalis – tai didelių ir mažų formatų piešiniai, atlikti mišria technika: akrilu, akvarele, pastelėmis, pieštukais. Visi piešiniai vaizduoja Norvegijos peizažą, tačiau jie buvo aiškiai sugrupuoti pagal savitumą. Mažučiai nespalvoti gamtos vaizdų piešinėliai buvo sukabinti ant atskiros sienos. Juos įrėmino ant šoninių sienų kabantys didelio formato giliai pilkų ir gaiviai žalių Norvegijos kraštovaizdžio spalvų piešiniai. Šalia, tos pačios salės erdvėje, buvo išeksponuotos modernios kūgio formos keraminės vazos, glazūruotos panašiomis spalvomis. Taigi vienoje linijoje sukabintuose paveikslėliuose R. Šipalytė lengvai nukėlė žiūrovus į atšiaurius ir masyvius Norvegijos gamtovaizdžius, o kartu sugrąžino atgal į komfortišką šiuolaikinės galerijos erdvę, paverstą įspūdingu interjeru.

Be jokios abejonės, molis nebuvo dingęs iš R. Šipalytės parodos, tačiau gana aiškiai buvo jaučiamas dailininkės kūrybinis apsisprendimas. Ji išreiškė savo idėjas meistriškai panaudodama įvairias medžiagas ir įtikindama, kad kiekviena jų yra neatskiriama parodos dalis. Taip ji savo gabumais ir įžvalgumu išsilaisvino iš paprasčiausių pavadinimų ir terminų apribojimų. R. Šipalytės paroda sugebėjo praplėsti ir dizaino kalbą. Kaip pasakė meno kritikė Danutė Skromanienė, „prisilietė prie gamtos širdies“ ir kitaip apibrėžė save bei savo kūrybinį vaidmenį.