„Katalina“, knyga apie Cataliną

Markus Orths. Katalina (iš vokiečių k. vertė Regina Ivanauskienė). Vilnius, „Mintis“, 2007, 296 p.

„Katalina“ – istorinis romanas, sukurtas šiuolaikinio vokiečių rašytojo. Nesu istorinių romanų mėgėja, bet, pradėjusi jį skaityti, peršokau prie interneto, ieškodama žinių apie romano prototipę – Cataliną de Erauso (1585 – apie 1650), pusiau legendinę, kaip teigia Wikipedia, asmenybę („pusiau“, „tarp“ būtų esminiai žodžiai jai apibūdinti). Taigi užkibau ant intrigos kabliuko, turbūt tokia ir yra istorinio romano funkcija: jaukintis istorijos ir/ar grožinės literatūros gerbėją. Nesolidus tai žanras, taikomasis, bet, pasirodo, veiksmingas. Grožinės literatūros veikėjų vardai transkribuojami, todėl romane Catalina virsta Katalina. Galime manyti, kad kitaip rašomas vardas simbolizuoja ir dokumentikos virtimą menu.

Catalinos biografija puikuojasi moterų karių istorijoms skirtose svetainėse, teikia peno mokslininkams, tyrinėjantiems autobiografijas, lyties reikšmių pokyčius, transvestizmo tradiciją ir baskų istoriją, Amerikos kolonizavimą ir t.t. O aš, amžina savamokslė, tik iš lietuvių kalbon išversto romano sužinojau, kad tokia įdomybė gyveno...

Catalina didžiąją gyvenimo dalį nugyveno kaip vyras ir, pagaliau priversta atskleisti savo tikrąjį vardą ir lytį, tapo įžymybe. XIX pradžioje išleista jos autobiografija, kurioje ši moteris apie save rašo vyriška gimine (ispanų kalboje, kuria ji parašyta, būdvardžiai ir daiktavardžiai turi giminę). Jeigu po ranka būčiau turėjusi ir autobiografiją (kol kas dar grumiuosi su pagunda ją atsisiųsdinti), ir romaną, turbūt pirmiausia būčiau rinkusis skaityti pirmąją – priklausau savo laikui, kai ilgimasi dokumentinio tikslumo, tuo pat metu įninkant į vis gilesnes abejones, ar jis iš viso įmanomas. Tačiau tai nereiškia, kad nuvertinu romaną, priešingai: autorius, imdamasis jau daug kartų perpasakotos istorijos, turėjo savo viziją ir rimtus motyvus. Yra skeptiškai vertinančių autobiografijos autentiškumą (spausdinta pagal nuorašą, originalas neišlikęs), tačiau postmodernybėje, kai pridera abejoti visomis pamatinėmis kultūros legendomis (Shakespeare’o nebuvo, Marco Polo į Kiniją nenukeliavo, Armstrongas Mėnulyje nevaikščiojo ir t.t.), nieko kito tikėtis negalima. Kur kas rimtesnis klausimas, negu „gyveno ji ar ne“, būtų: kodėl mums reikia tokių istorijų, kodėl peržengusios savo lyčiai užbrėžtas ribas moterys jaudina mūsų protus ir vaizduotę (Jeanne d’Arc, Emilija Pliaterytė)?

Orthsas vaizduoja, kad Katalina į Pietų Ameriką iškeliavo trokšdama rasti savo brolį, prie kurio nuo kūdikystės buvo prisirišusi. Bet tai padaryti buvo įmanoma tik pačiai tapus vyru, Francisku de Lojola. Vis dėlto Katalina – realus asmuo ir šio romano personažė – iš kitų ginkluotų moterų išsiskiria tuo, kad nėra pasiaukojusi (tėvynei, mylimajam ar dar kam nors). Brolio paieškos – priežastis ar pretekstas leistis keisti savo likimą – tik išryškina charakterį, o ir susitikimas su broliu jos gyvenime nepakeičia nieko. Ji – tiesiog avantiūristė, norėjusi pamatyti pasaulį, karė, konkistadorė, išmaišiusi žemyną nuo Panamos iki Čilės, skerdusi ir indėnus, ir baltuosius, kolonizavusi Ameriką, kai kolonizatorių bendruomenėje moterys buvo tokios pat beteisės, kaip ir Europoje. Už mūšyje atkovotą vėliavą gavo leitenanto laipsnį, todėl vėliau, išaiškėjus jos tapatybei, jai prigijo vienuolės-leitenentės pravardė (La Monja Alférez).

Kaip jai pavyko tobulai apsimesti vyru, neaišku. Tačiau moterų, bent jau norėjusių gyventi kaip vyras, turėjo būti daugiau, nes Catalinos gyventu laiku Ispanijoje net keturis kartus (1600, 1608, 1625, 1641) buvo pakartotas įstatymas, draudžiantis vilkėti ne savo lyties rūbus (tai pirmiausia laikyta Dievo nustatytos tvarkos pažeidimu). Tačiau šiai asmenybei buvo padaryta išimtis: Romoje priimta popiežiaus, iš jo gavo leidimą iki gyvenimo galo rengtis ir gyventi vyriškai. Atrodo, kad net ir buvimas įžymia moterim jai reiškė mažiau nei buvimas eiliniausiu vyru. Atsiminimuose teigiama, kad ji, nors ir išgarsėjusi, grįžo į Pietų Ameriką ir dirbo mulų varovu.

Šiandien nuostabu, kad Cataliną, kaip ir kai kurias kitas kovojusias moteris, išteisino… jos nekaltybė. Tai atrodo paradoksaliai, nes, viena vertus, dabar ją laikytume serijine žudike, nusikaltėle. Kaip teigiama autobiografijoje ir romane, per neapsižiūrėjimą dvikovoje ji nužudžiusi ir savo brolį. Kita vertus, vyskupui, kuriam ji, aplinkybių užspeista į kampą (būtų buvusi nugalabyta), atskleidė savo tikrąją tapatybę, įspūdį padarė, jog kivirčininkas pasirodė besąs virgo intacta. Hierarcho veikiausiai nebūtų sutrikdžiusi smulkmena, kad Catalina regzdavo meilės istorijas su kitomis moterimis (todėl šiandien pelnytai atsidūrė tarp garbingųjų praeities lesbiečių). Iš kitų istorinių šaltinių yra žinoma, kad į moterų homoseksualumą žiūrėta pro pirštus net tais laikotarpiais, kai vyrų homoseksualumas baustas, mat jos laikytos aseksualiomis būtybėmis. Catalina būtų, šiandien madingu žargonu tariant, transgresorė, peržengusi lyties, socialinės padėties, religines ir teritorines ribas. Mūsų laikams ji patraukli kaip save gyvenime ir literatūroje (per autobiografiją) sukūrusi asmenybė – self-made woman. Jos kelias – „nuo anomalijos iki ikonos“, kaip skelbia vieno straipsnio pavadinimas. Tad nėra nuostabu, kad vienuolė-leitenantė traukė literatūros dėmesį – tapo pjesės (Lope de Vegos mokinio J.P. de Montalvįno, 1626) heroje dar gyva būdama.

Lacanas šioje istorijoje galutinai nugali Freudą: vyriška lytis čia reiškia – pirmiausia ir tik – privilegijuotą padėtį visuomenėje: galimybes pačiam rinktis gyvenimo būdą, keliauti, pažinti, pagaliau pačiam imtis atsakomybės už savo gyvenimą, tai, ko neturėjo Renesanso moterys ir tik iš dalies turi dabar. Ji žinojo, ko nori, ryžtingai to siekė ir nesigręžiojo atgal, – šiuo apibūdinimu paaiškinama, kodėl Catalina nėra tipiška moteris (taip dar kartą įsitikiname, kad lyties esmė yra ne biologija, bet elgesys). Simboliškas Orthso sukurtas epizodas oloje (gimdos simbolis?), kai Katalina, pabėgusi iš vienuolyno, kerpasi plaukus ir su kiekviena sruoga įgyja vis daugiau jėgų – virsta „atvirkštiniu Samsonu“ (p. 68).

Orthsas knygos gale nurodė svarbiausius su Catalina de Erauso susijusius šaltinius. Taip elgiasi dažnas šiuolaikinis rašytojas – atskleidžia žaidimo faktais kortas, sau pasilikdamas tik talento padiktuotas mįsles. Tad ką gi nuveikė rašytojas Markus Orthsas?

Suprantama, kad jis negalėjo tiesiog papasakoti istorijos, nes ji jau eksploatuota įvairiais literatūros, teatro, kino pavidalais. Orthsas sukūrė tirštą teksto audinį, pateikdamas sodrią to meto žmonių papročių, mokslo kelių ir klystkelių panoramą (skaitydama negalėjau atsikratyti minties, kad Jurgis Kunčinas bus iš vokiečių literatūros pasimokęs daugiau, nei sugebėčiau šiuo metu pagrįsti; pasakotoju gimstama, bet...). Rašytojas parodijuoja mokslo kalbą, keičia požiūrio kampus (užuot pasakojęs, kad europiečiai susidūrė su vietiniais ir juos išgalabijo, rašytojas prabyla apie atvežtų virusų kovą; kaip žinome, vietiniai ir šią kovą pralaimėjo, būdami neatsparūs naujai atvežtoms ligoms). Autorius įsiterpia į pasakojamą istoriją, komentuoja kitus kūrinius apie Cataliną ir pastebi, kad daugelyje jų nepagrįstai romantizuojamas grįžimas į Europą, mėginama „aprašinėti visiškai išgalvotą meilės aktą, Kataliną, atgaunančią „įgimtą“ vaidmenį ir grįžtančią į groteskišką moteriškumą“ (p. 276). Catalina nėra moteris, kurią galima grąžinti į „teisingas“ vėžes (romantiško mylimojo glėbį filme ar ribotą matronos gyvenimą XVII a. Ispanijoje). Ne veltui Orthsas kaip Catalinos gyvenimo paralelę įkomponuoja trumpą pasakojimą apie šv. Liberatą (kortą su jos atvaizdu matome lietuviškos „Katalinos“ viršelyje), nepriklausomų moterų globėją (viduramžiška legenda teigia, kad Liberata, būdama krikščionė ir norėdama likti netekėjusi, meldusi stebuklo, ir šis įvykęs: ji apžėlusi barzda ir įtūžusio tėvo buvusi nukryžiuota). Rašytojas pagrįstai nusprendžia, kad Catalinos mirtis turėjusi būti smurtinė. Kaip ir gyvenimas.

Catalinos autobiografija turėjo įkvėpti moterį rašytoją. Parašyti „Da Vinčio kodą“ ir uždirbti tiek, kiek Danas Brownas, taip pat turėjo moteris, pasidomėjusi feministine teologija ir mitologija. Deja. Vis dažniau pagalvoju, kad iš feministinio sąjūdžio daugiausia laimėjo vyrai. Literatūroje taip pat.

Solveiga Daugirdaitė