Kritinės masės paieškos

Didžiąsias šiuolaikinio meno parodas Francesco Bonami yra pavadinęs komunikacijos įrankiais, kuriuos, kaip pasiūlė Okwui Enwezoras, lengvai būtų galima pakeisti gilesniais tyrinėjimais arba knygomis („The Global Exhibition“, Artforum International, Nov. 2003, p. 212). Vis atsirandant daugiau naujų didžiųjų parodų, atrodo, kad dėmesį patraukia būtent tos, kurios sukuria kritišką diskusijų lauką ir kelia iššūkius, o ne tik orientuojasi į vizualumo poreikio patenkinimą.

Vien šiais metais Baltijos šalių regione vyksta dvi tarptautinės jaunų menininkų bienalės – viena Varšuvoje, kita Taline. Jų parodų atidarymai įvyks vos mėnesio intervalu šį rudenį. Jaunų kuratorių ir teoretikų pelno nesiekianti organizacija „Supermarket of Art VI/2“, veikianti nuo 2004 m., Varšuvoje rengia tradicinio formato bienalę „[ne]mari meilė“ („[im]mortal love“). Talino bienalei buvo pasitelktas ne tik parodos formatas, bet pirmiausia – diskusijų platformos, kurios leido įsijungti į procesą kur kas platesnei tarptautinei publikai. Pirmą kartą vykstanti jaunų menininkų bienalė Taline „Padariniai ir pasiūlymai“ („Consequences and Proposals“, kuratorės – Rael Artel ir Anneli Porri, http://www.biennaleofyoungartists.org) dar 2007 m. pradžioje prasidėjo „Viešo pasiruošimo“ programa („Public Preparation“, PP / organizatorės Rael Artel ir Airi Triisberg). Jauna kuratorių, teoretikų, aktyvistų ir menininkų karta siekia savaip žymėti meno praktikų ir idėjų sklaidos teritorijas, ieškoti ir, anot organizatorių, lavinti meno auditorijas.

„Viešo pasiruošimo“ jaunų menininkų bienalei Taline trijų renginių serija metų pradžioje prasidėjo tarptautine konferencija Translokalus ekspresas“ („Translocal express“, Talinas), čia svarstytos įvairios institucijų veiklos strategijos įtraukiant tarptautines ir vietos bendruomenes; po to vyko tarptautinės kūrybinės dirbtuvės menininkams „iMagine“ (ŠMC, Vilnius), o vasaros viduryje atsidarė savaitės trukmės stovykla „Laikinos darbo grupės užsiėmimai“ („Exercises on Adhocracy“, Piarnu). PP paralelinės platformos padėjo formuoti aktyvų tinklinį bendradarbiavimą, galiausiai jos kūrė tam tikrą kolektyvinę sąmonę ar bent provokavo kritiškai pažvelgti į dažnai nekvestionuojamus dalykus.

Paskutinis renginys, vasaros stovykla Piarnu – šis miestas garsėjo savarankiškų menininkų grupių iniciatyvų gausa dešimtajame dešimtmetyje, – tapo savarankiškų organizacijų iš Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Serbijos susitikimo erdve. Pačios susitikimo platformos sumanymas akcentuoja savivaldos (vadinamojo trečiojo sektoriaus, kurį sudaro nvo, npo ir kitos nepriklausomos kultūros lauko iniciatyvos) svarbą kuriant aktyvią ir lanksčią kultūrą, arba, pritaikant Irit Rogoff žodžius, sudaro galimybę performatyviam kritiškumui. Kitaip tariant, kalbėta apie iniciatyvas, gimstančias šalia pagrindinių valstybės institucijų ir formuojančias paralelinius meno praktikų ir kritinės refleksijos laukus greta valstybinio ir privačių komercinių galerijų isteblišmento veiklos modelių, apie kolektyvinės meno praktikos būdus ir socialinio kolektyviškumo raiškas, kartu jas konstruojant.

Tokios krypties refleksija būtų naudinga atkreipiant dėmesį ir į Lietuvos kultūros lauke pastaraisiais metais vykstančius procesus, pradedant Nomedos ir Gedimino Urbonų inicijuota „Pro-testo laboratorija“, kuri paskatino socialiai aktyvių bendruomenių kūrimąsi, ir pereinant prie jaunesnės kartos iniciatyvų, kaip medijų kultūros žurnalas balsas.cc, studentų/menininkų savarankiškai valdoma meno erdvė „ARTCORE“ J. Vienožinskio dailės mokyklos rūsyje, medijų švietimo centras „Meno avilys“ etc. Kalbant apie savarankiškų organizacijų atsiradimą, kyla ne vienas klausimas: pirmiausia – ar yra poreikis joms atsirasti? Jeigu yra poreikis, ar yra galimybės? Jeigu yra galimybės (o šis klausimas pirmiausia susijęs su Lietuvos kultūros politikos prioritetais), ar nėra spragų edukacinėje sistemoje ugdant pilietišką ir kritišką visuomenę (ir ar tik ja reikėtų kliautis)? Ir galiausiai – ar mūsų pačių apatija yra padarinys, ar priežastis?

Maarin Ektermann vedamoje diskusijoje buvo svarstomi struktūriniai pokyčiai Estijos trečiojo sektoriaus politikoje bei pilietinės visuomenės ugdymo būdai daugiau praktiniais aspektais, dalyvaujant skėtinės nevyriausybinių organizacijų asociacijos atstovui Urmo Vaheriui. Daugelyje šalių NVO kultūros srityje išsilaiko tik iš projektinio finansavimo, ir dėl to kyla gana nemažai sunkumų tęsti veiklą. NVO asociacijos iniciatyva prieš kelerius metus buvo pradėtos diskusijos su Estijos vyriausybe dėl NVO veiklos finansavimo fondo įsteigimo ir, tikėtina, tai įvyks 2008 metais. Tačiau kol kas dar lieka neaišku, kiek dėmesio bus skiriama kultūros trečiojo sektoriaus institucijoms, nes dar tik sprendžiama, kurios veiklos sritys taps prioritetinėmis. Gaila, kad diskusijoje nedalyvavo nė vienas vyriausybės atstovas, todėl nebuvo įmanoma ir kiek įvairesnė pokalbio eiga arba palyginimas su struktūriniais kultūros politikos pokyčiais kitose šalyse. Atrodo, kad iš dalyvavusių Rytų Europos šalių tokio fondo kūrimą estai bando išsikovoti pirmieji.

Jelenos Vesič vedamos diskusijos apie kolektyviškumo eksploatavimą meno praktikoje išprovokavo daugiau klausimų ir skirtingų nuomonių susidūrimų, nei atsakymų. Pavyzdžiui, ar etiška versti kroatų vaikus angliškai dainuoti „Stebuklingas pasaulis“ sentimentaliame ir ašaras arba pyktį (dėl tų pačių priežasčių) provokuojančiame Johanna Billings videodarbe („Magical World“, 2005)? Arba ar vokiečių grupės LIGNA radijo siųstuvais valdoma masė žmonių, geležinkelio stotyje atliekanti viešai, videokamerų saugomai erdvei nepriderančius judesius ir veiksmus (pavyzdžiui, šoka, guli ant grindų arba beldžia į stiklines parduotuvių vitrinas), yra sąmoningo kolektyviškumo ir protesto prieš šiuolaikinio panoptikumo principus pavyzdys, ar „didžiojo brolio“ replikavimas, sąmoninga manipuliacija ir savikritiškas instrumentas ar paprastas pasižaidimas be jokio gilesnio pagrindo – tiesiog „Radiobaletas“? Nuomonės radikaliai skyrėsi.

Simptomiška šiuolaikinės visuomenės apatijos išraiška atsispindėjo Johanna Billings videodarbe „Revoliucijos projektas“ („Project for Revolution“), kuriame studentų revoliucijos epizodas 1970-aisiais iš Michelangelo Antonioni filmo „Zabriskie Point“ šiais laikais pervaidinamas kaip beprasmio laukimo ir nežinojimo scena, studentų miniai nuobodžiai nežinia ko lūkuriuojant šalia kopijavimo aparato, vienas po kito išstumiančio tuščius lapus. Ar XXI amžiuje įmanoma pasiekti 1970-ųjų revoliucijos entuziazmą? Ir ar revoliucija įmanoma tik tokia forma? Galiausiai, kokios „revoliucijos“ mes siekiame, jeigu siekiame?

„Naujos visuomenės“ atsiradimo poreikį tikriausiai žymi ir desperatiškas „Henry VIII’s Wives“ projektas „Tatlino bokštas ir pasaulis“ (http://www.tatlinstowerandtheworld.net) – škotų menininkų grupės bandymas (utopinis ir ironiškas) V. Tatlino projektą „Paminklas 3-iajam internacionalui“ (1919 m.) realizuoti dalimis po visą pasaulį praėjus beveik šimtmečiui nuo jo sukūrimo (pirmoji jo dalis, skulptūra iš plieno, jau pastatyta Belgrade tarp Šiuolaikinio meno muziejaus ir buvusios Komunistų partijos būstinės – dabartinio prekybos centro).

Kiekviena kritiška iniciatyva (individuali arba visuomeninė) yra bandymas susikurti sau įdomią socialinę aplinką, kurioje nebūtų nuobodu, paprastai tariant, gyventi, mąstyti ir kurti. Norėtųsi paklausti, kaip kad klausia Germaine Greer: ką tu darysi? Tik šįkart – ne feminizmo, o meno praktikos ir kultūros politikos kontekste.